Apaštalą F.W. Otten liepos 26 dieną į Kybartus lydėjo vyskupas, krašto vyresnysis, krašto evangelistai A.Blynas, L.Orliukas, ir D. Ezerskis. Pamaldose dalyvavo tikintieji iš Kybartų, Jurbarko, Marijampolės, Kauno, ir Prienų bendruomenių. Pamokslui paimtas žodis: „Mes jaučiame pareigą visuomet dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam kiekvieno širdyje vis didėja:“.(2 Tes 1, 3).
Apaštalas F.W.Otten perdavė krašto apaštalo ir apaštalo W.Schorr linkėjimus bendruomenei ir kreipėsi į bendruomenę: “Mieli tikėjimo broliai ir seserys, aš džiaugiuosi iš visos širdies, kad galiu vėl būti čia su jumis. Mes iš širdies į širdį visą laiką esame apsijungę, ir aš kiekvieną dieną meldžiuosi už jus. Ir aš džiaugiuosi, nes žinau, kad jūs taip pat darote. Tai ir sudaro mūsų bendrystę, kad mes esame apsijungę vieni su kitais ypatingu būdu, kad mes neužmirštame, kad mes vieni už kitus užtariame savo maldose. Tai yra labai daug, nes kiekviena malda yra Dievo išklausoma. Kai mes stojame prieš Dievą kaip bendruomenė, tai yra ypatinga malda. Tai yra nuostabus jausmas, kai mes žinome, kad kasdien kiekvienas už mus meldžiasi. Nuostabu, kai ryte atsikėlęs pagalvoji, kad mano broliai ir seserys jau pasimeldė už mane ir dabar aš tai padarysiu už juos. Tai apjungia ypatingu būdu, ir mums yra gera būti Dievo rankose.“ Toliau apaštalas kalbėjo, kad mūsų gyvenimo sąlygos ir aplinkybės yra skirtingos, bet mes esame Dievo vaikai,“ Jis mus išsirinko ir mūsų neužmiršta. Ir tu niekada nesi vienišas, Jis žino apie tavo jausmus, apie tavo vidinę kovą, apie tavo džiaugsmus ir rūpesčius. Tai visą laiką atsiminkime ir tai tesuteikia mums saugumo.“
„Mes turime žodį, kurį apaštalas Paulius rašė Tesalonikų bendruomenei, kad ji yra palaiminta. Dabar kyla klausimas, iš kur apaštalas tai žino, nes to negalima buvo matyti iš bendruomenės narių skaičiaus, jų nebuvo daug, bendruomenė turėjo ir savų rūpesčių. Tai kuo gi pasireiškė Dievo palaima? Ji pasireiškė tuo, kad tikėjimas augo, meilė vienas kitam didėjo, „nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam kiekvieno širdyje vis didėja“. Taip yra ir šiandien, tai ir yra svarbiausia, todėl pasitikrinkime dabar savo tikėjimą ir meilę vienas kitam. Tikėjimas turi augti Dievo žodžiu, nes Dievas apsireiškia dabar tik per Dievo žodį, tai yra Šventosios Dvasios paveiktas žodis, jei tai priimame savo tikėjimu, tai ir yra augimas. Pasirūpinkime tuo, kad mūsų meilė Dievui augtų taip pat. Mes turime paklausti save, ar mūsų tikėjimas į Žodį ir meilė yra stiprūs? O koks yra mūsų tikėjimas į Jėzaus sugrįžimo pažadą? Jis turi būti stiprus ir nesugriaunamas. Artimojo meilė tai reiškia jo gerbimas, jo skatinimas, ir šitos tarpusavio meilės turi vis daugėti. Koks yra tos meilės mastelis?Ar mums pavyksta savo artimajam dažniau ir greičiau atleisti? Mes kasdien patiriame Dievo meilę, ir tai mus, kaip žmones keičia. Kai pastoviai jauti meilę, tai kada nors ir pats būsi pajėgus ja dalintis su kitais. Kita tos meilės pakopa yra tai, kaip mes elgiamės su kitais, darykite gera kitiems, tai, ką norite, kad jums darytų. Tai yra pats tiksliausias artimojo meilės mastelis. O kas yra gera mums? Gera, kai kitas mus supranta, kai dovanoja savo supratimą. Jei norite būti suprasti, tai ir kitus turite suprasti. Norime, kad žmonės būtų su mumis garbingi, sąžiningi, tai būkime sąžiningi ir su kitais. Norime, kad būtų atleista, kai suklystame, tai atleiskime ir kitiems. Mums patinka, kai mūsų klausoma, gražu, kai mes ir kitą galime išklausyti... Kitas šios artimojo meilės žingsnis yra, kai mes artimajam linkime išganymo per Jėzų Kristų. Mes darome viską, kad šitas išganymas mūsų artimam būtų įmanomas. Tai padarome per tai, kad gyvename taip, kaip to norėjo Jėzus, pilni meilės ir pilni dėmesio.
Dar kartą norėčiau viską apibendrinti. Pradžioje buvo mintis „aš tavęs neužmirštu“, paimkime tai į savo sielą. Dievas mūsų neužmiršta, priimkime tai asmeniškai. Dievo palaima nepasireiškia bendruomenės dydžiu ar rūpesčių nebuvimu. Dievo palaima pasireiškia tikėjimu ir meile. Ar mes tikime Dievo meile ir pažadu. Kai kalbame apie artimojo meilę, turime savęs paklausti, kaip greitai mes galime atleisti, ar mes darome tai kitiems, ką norime iš jų gauti, ar padarome viską, kad būtų įmanomas išganymas artimajam. Tada bus palaima bendruomenei ir mums asmeniškai. Amen“.
Prie altoriaus patarnavo krašto evangelistas A. Blynas, jis kalbėjo apie tikėjimo darbus, kurie suvienija bendruomenę ir apie Dievo meilę savo vaikams.
Pakviestas prie altoriaus patarnauti vyskupas pasakė, kad „mes kiekvieną dieną turime pasitikrinti į ką mano „tikėjimas klestėte klesti“. Tai tikėjimas į prisikėlimą. Palaimintas ir išganytas yra tas, kuris nematė, bet tiki. Tai liečia mus visus.“
Po pamaldų bendruomenė šiltai atsisveikino su apaštalu F. W.Otten.
© Neuapostolische Kirche Litauen