Lietuvos Naujoji Apaštalų Bažnyčia

Rugpjūčio 14 dieną į vyskupo pamaldas bažnyčioje susirinko Vilniaus, Vievio ir Ignalinos bendruomenių tikėjimo broliai ir seserys.

Vilniaus choras kartu su bendruomene giedojo 189 giesmę “Su Viešpačiu sujungtas aš vienišas nesu”, akomponavo Danutė Žiurienė. Pamoksle vyskupas kalbėjo, kad “gyvenime mes taip pat, kaip ir anie mokiniai panikuojame, būname pavojuje, pasimetę ar apimti baimės, puolame į neviltį, susiduriame su išbandymais. Mums tada atrodo, kad mūsų maldos ir pastangos nueina veltui, tada ir klausiame, ar Dievas mus paliko, ar mes dar Dievui rūpim, kodėl Jis nieko nepakeičia? Bet vargu ar sunkumų akivaizdoje paklausiame savęs apie savo tikėjimo tvirtumą, “Kur gi jūsų tikėjimas?!” Prieš pradėdami priekaištauti Dievui, prisiminkime Jobo nuogąstavimus, pretenzijas Dievui, o ypač jo drąsų pripažinimą, kad tai jis darė nepagrįstai, ir atgailą.” Vyskupas priminė broliams ir seserims mūsų tikėjimo išpažinimą, ir kalbėjo, kad “tas, kuris tikėjime išlieka pastovus, anksčiau ar vėliau patirs Dievo pagalbą, kuri turi būti iš gilumos širdies išmelsta. Reikia turėti tvirtą įsitikinimą, kad Dievas mums padeda, nors ne visada tai matome ar jaučiame.” Pamokslas buvo itin turiningas ir pamokantis, kai kuriuos tikinčiuosius sugraudino net iki ašarų.

Prie altoriaus patarnavo kunigas Janas Drevnickas, kuris pasveikino atvykusius į Ignalinos NAB bendruomenę ir kalbėjo toliau klausdamas,“ ar mes dažnai ateiname, atvažiuojame į pamaldas? Kodėl žemiškieji dalykai labai dažnai užtveria mums kelią pabūti su Dievu, išklausyti Dievo žodį, pasimelsti, atgailauti už padarytas nuodėmes, dalyvauti Šventosios Vakarienės šventime, pabendrauti su tikėjimo broliais ir sesutėmis? Dažnai girdžiu atsakymą, kad namie turiu šiokių tokių darbelių, tad pamaldose nedalyvausiu. Vėl norisi paklausti: “Kur gi jūsų tikėjimas?” Dabar dažnai klaidingai galvojama, kad jei pakrikštytas, tai jau ir krikščionis. To tikrai neužtenka. Mūsų bažnyčios apaštalai dirba visame pasaulyje, kad pakviestų žmones prie gyvojo krikščioniško tikėjimo, nuolat kviečia juos priimti Evangelijos šviesą, plačiau atverti savo širdies vartus Šventosios Dvasios veikimui, turėti tvirtą viltį, kad Jėzus Kristus greitai sugrįš... Tikėjimą reikia auginti, o tam reikia daug dirbti ne tik su savimi, bet daryti ir dieviškus darbus. Tikėjimas be darbų yra bergždžias, tad būkime Dievo žodžio vykdytojais, o ne vien klausytojais, tikrinkime save klausdami, kur gi mano tikėjimas”.

Pamaldų pabaigoje bendruomenė sugiedojo 168 A giesmę “Sielų ganytojas mano Jėzau”.

Po pamaldų dauguma brolių ir sesučių važiavo į Švenčionių rajono Reškutėnų kaimo istorijos ir kraštotyros muziejų, kurį 1974 metais pradėjo kurti šio kaimo mokyklos mokytojas Izidorius Kazakevičius. Dabar muziejuje eksponuojama daugiau nei 3000 eksponatų, tai tekstilės, baldų, namų apyvokos reikmenys, unikalūs archeologiniai radiniai, rašytiniai dokumentai. Muziejus įdomus ir svarbus Reškutėnų krašto atminties saugotojas, o jo pastatai yra Lietuvos švietimo istorijos paminklas, įsikūręs buvusioje kaimo mokykloje, kuri čia veikė 100 metų. Dabar muziejų prižiūri buvusi ilgametė mokytoja ir šios mokyklos direktorė Viktorija Lapėnienė, kuri visą savo gyvenimą paskyrė kaimo bendruomenei, nes jos gyvenimo credo – mylėti savo darbą ir savo krašto žmones, tarnauti jiems ir Lietuvai. Tas, kas nori suvokti senovės lietuvio aukštaičio būdą, pajusti jo dvasią, keliauja į Reškutėnus, kur formavosi baltų gentys ir apsigyveno lietuviai. Muziejuje lankėsi svečiai iš įvairiausių pasaulio šalių, Amerikos, Australijos, Europos ir net tolimosios Japonijos. Muziejus ir mums paliko neišdildomą įspūdį. Vyskupas parašė gražius padėkos žodžius Svečių knygoje.

Bendruomenės išvyką užbaigėme Ignalinoje, prie mūsų bažnytėlės, gražioje aplinkoje ant ežero kranto po šimtamečių gluosnių skliautu. Ant stalų išdėstėme suneštines vaišes, vaišinomės kvapnia žuviene iš šviežio karpio, šašlikais, įvairiais skanėstais.

Nors ir neilgai, bet šiltai pabendravome, pasidalinome įspūdžiais, pasidžiaugėme bendryste, fotografavomės. Aplankėme medelį, pasodintą Ignalinos NAB 20 metų jubiliejaus proga, jis mums simbolizuoja skaistybę, dorybę, grožį, nuolankumą, meilę ir ištikimybę, tegu ir toliau jis gražiai auga ir puošia mūsų bažnyčios teritoriją.

Atsisveikindami kalbėjome, kad Dievo vaikams reikia bendravimo, buvimo kartu, nes tai praturtina dvasiškai, augina tikėjimą ir pasitikėjimą Kristau sugrįžimu. Ypač norėtųsi dažnesnių tokių regioninių susiėjimų, brolių ir seserų iniciatyvos, bažnyčios valdybos pagalbos ir tikinčiųjų aktyvumo.

Elena ir Janas