Lietuvos Naujoji Apaštalų Bažnyčia

Apaštalas F. – W. Otten, kurį lydėjo vyskupas ir krašto vyresnysis, spalio 27 d. laikė pamaldas Kauno NAB bendruomenėje.

Pamaldoms vyriausiojo apaštalo skirtas Žodis iš Judo laiško: “Bet jūs, mylimieji, statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! Melskitės Šventojoje Dvasioje! Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui.” (Jud 1, 20-21)

Po maldos apaštalas F. – W. Otten pasakė: “Mieli tikėjimo broliai ir seserys, visi mielieji, jus matydamas džiaugiuosi, kad mes susitikome prie Viešpaties altoriaus iš Vilniaus, Kauno ir Ignalinos bendruomenių. Ir tai yra ypatinga akimirka, kai mes gauname sakramentus ir žodį Dievo akivaizdoje. Ką tik man atėjo į sielą žodžiai iš 91 psalmės: „Juk jis palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eitumei.“ Ir tai aš noriu jums pasakyti: ar tai būtų žemiškieji keliai, ar sielos keliai, tu atlieki savo vaidmenį pas Dievą. Jis atkreipė dėmesį į tave ir mane, jis asmeniškai apsisprendė dėl mūsų, tai nėra atsitiktinumas, kad mes tapome jo vaikais, jis labai ryžtingai pasakė „taip“ tau ir man. Todėl jis kreipia dėmesį į mus ir šiandien ryte mums sako: paliepsiu savo angelams, kad jie saugotų jus visur, kur tik eitumėt. Galvokime apie tai visuomet, kiekvieną akimirką, kai yra sunkumai, ar jaučiamės vieniši.”

Pamokslo pradžioje apaštalas sakė, kad “šiandienos žodis... galioja tiek mums, tiek ir kiekvienai sielai, kuri buvo arba yra šioje žemėje. Šiuo žodžiu mes ruošiamės pamaldoms mirusiesiems, kurios įvyks kitą savaitę. Dievas siūlo savo išganymą visoms sieloms. Dievas neturi jokių ribų. Mes kaip žmonės labai dažnai nusibrėžiame ribas: savaitė turi ribą, darbo diena turi ribą, laimei mokyklos laikas turi savo ribą, deja atostogos taip pat turi ribas... mes kaip žmonės mąstom ribotai. O Dievas turi visiškai kitą matymą. Dievui nėra jokio skirtumo, ar žmogus dar šioje žemėje, ar jo jau nebėra ten, nes siela gyvena. Ir kiekviena siela, būdama žemėje ar anapus, gali apsispręsti dėl Dievo. Jei siela, būdama dar anapus, apsisprendžia palankiai Dievo atžvilgiu, Dievas gali jai suteikti savo malonę. Taigi, Šventasis vandens Krikštas, Šventasis Paženklinimas ir Šventoji Vakarienė – šie trys mūsų bažnyčios sakramentai –kitą savaitę bus pasiūlyti ir sieloms anapus. Bet, kaip šiandienos žodyje yra pasakyta, tam reikalingas tikėjimas...”

Apaštalas atkreipė tikinčiųjų dėmesį į žodžius ”statykite” ir “tikėjimo” pamaldoms skirtame sakinyje: „Statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo!“ Kitais žodžiais sakant, mes gavome iš Dievo gyvenimą ir galime jį formuoti... Mes, kaip žmonės, turime apsisprendimo laisvę. Jis, Kūrėjas, suteikė savo sukurtajam galimybę apsispręsti. Taigi, kiekvienas iš mūsų, pažvelgus iš sielos pusės, esame atsakingi už savo gyvenimą... Ir kai šiame žodyje sakoma „statykite ant savo švenčiausiojo tikėjimo“, tai reiškia, kad tikėjimas yra pamatas... Čia į akis krenta tai, kad tikėjimas įvardijamas kaip „švenčiausias“. Šventas yra vien tik Dievas. „Šventas“ reiškia „išskirtinis, ypatingas“. Ir jei tikėjimas čia aprašomas kaip švenčiausias, tai reiškia, kad jis yra ypatingas ir mes turime skirti jam ypatingą dėmesį. Mes turime šį tikėjimą saugoti, nes jis yra švenčiausias tikėjimas. Mes žinome, kad jis užtikrina mums ateitį... Dievas įvardija, jog esame jo mylimieji. Mes turime statyti save ant šio tikėjimo, kad turėtume ateitį pas jį.”

Apaštalas F. – W. Otten akcentavo “tris statybines medžiagas. Pirmiausia: „Melskitės Šventojoje Dvasioje“, antra: „Išsilaikykite Dievo meilėje” ir trečia: „Laukite Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo“. Malda, meilė ir viltis. Tai yra tos statybinės medžiagos, kuriomis mes statome ant savo pamato.”

Pamokslo pabaigoje apaštalas kalbėjo, kad “malda yra galia, kurią mums padovanojo Dievas. Pasinaudokime malda statydami savo sielą ir tikėjimą. Kai meldžiamės, Dievas girdi mus, Dievas klausosi ir išklauso mūsų prašymus. Pasikliaukime tuo visada. Atraskime maldą, galbūt ją reikia naujai atrasti, galbūt mes truputį užsnūdome. Šitokiu būdu turėtume labai glaudų ryšį su Dievu. Dievo meilė – ji sutinka mus su angelų apsauga ir lydi visą gyvenimą. Per žodį ir sakramentus jis mums suteikia viską, ko reikia amžinajam gyvenimui. Ir ant šito tikėjimo pagrindo mes su viltimi statome savo ateitį. Žmoguje galima iškarto matyti, ar jis turi viltį, ar ne, tiesa?..Viltis mažuose dalykuose, viltis dideliuose dalykuose, mums reikia vilties, nes ji suteikia žmogui jėgų. O mes turime grandioziškiausią viltį kokia tik gali būti: Jėzus Kristus vėl ateis. Šis begalinis džiaugsmas, jog galėsime būti pas Dievą, neįsivaizduojamas, bet tai yra tiesa. Tada mes pamatysime tai, kuo tikime. Ir žmonės, sielos, kurios yra anapus, turi daryti tą patį, kaip ir mes čia, žemėje. Jos turi statyti savo ateitį ant šio tikėjimo. Išsaugokime sau šį žodį „švenčiausias tikėjimas“, kad tai būtų neliečiama. Saugokime šitą tikėjimą nuo pykčio, nuo asmeninių pretenzijų, nuo visko, kad tik šis tikėjimas išliktų tvirtas. Formuokime savo sielą per maldą, meilę ir viltį.”

Prie altoriaus patarnavo vyskupas.

Apaštalas F. – W. Otten, suteikė Paženklinimą Šventąja Dvasia vienai sielai iš Ignalinos bendruomenės.

Pamaldose dalyvavo Vilniaus ir Ignalinos bendruomenių tikintieji.