Popietines pamaldas žodžiu iš Pradžios knygos: “VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.” (Pr 2, 15). apaštalas F. – W. Otten, kurį lydėjo vyskupas, krašto vyresnysis ir krašto evangelistas D. Ezerskis, spalio 27 d. laikė Kybartų NAB bendruomenėje.
Pamaldose dalyvavo tarnybos broliai ir tikintieji iš Klaipėdos ir Jurbarko bendruomenių.
“Širdingai mylimi tikėjimo broliai ir seserys, visi mielieji, džiaugiuosi, kad susitikome čia, Kybartuose, ir galime švęsti pamaldas šią ypatingą dieną, – pasakė apaštalas. - Yra ypatinga proga švęsti pamaldas... Geografiniu požiūriu mes gyvename skirtingose vietovėse, o kai atvykstame čia, esame viena bendruomenė... bei visi kartu girdime tą patį žodį. Ir kiekvienas tame išgirsta kažką skirtingo ir savo kasdienybėje savaip tai pritaiko. Kiekvieną kartą turi būti suvokta: šis Dievas myli mane ir aš galiu būti jo vaiku! Aš prisimenu žodį iš psalmių, man tai vienas gražiausių žodžių, tai yra 139 psalmė, 5 sakinys, tai žodis, skirtas tiek jums, tiek man: „Iš visų pusių apsiauti mane, lieti mane savo ranka.“ Aš linkiu jums, kad jūs tai galėtumėte patirti: šis didingas Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę, kuris žmonijos darbus, reikalus, laiko savo rankose, kuris užbaigs savo kūrinį išganymu ir atsiųs savo Sūnų į šią žemę, jis įkurs tūkstantmetę taikos karalystę. Šis Dievas su visa savo galia padarys tai, ką yra numatęs. Jis asmeniškai tau sako: „Iš visų pusių apsiausiu tave, iš viršaus ir iš apačios, iš dešinės ir iš kairės, savo ranką laikysiu virš tavęs.“ Tegul mums nuo to būna gera! Nėra taip, kad mūsų dangiškasis Tėvas mus kažkada pasirinko, o paskui vėl paliko. Jis lydi mus kiekvieną akimirką.”
Kitą savaitę mes turėsime pamaldas mirusiesiems. Tai yra įrodymas tos neapsakomai intensyvios Dievo meilės žmogui. Jis siūlo savo malonę kiekvienam žmogui, ar tai būtų šioje žemėje, ar jau aname pasaulyje. Žmogus, kuris galbūt visą savo gyvenimą neigė Jėzų, dar kartą turi galimybę jį išpažinti, ir jis atras malonę... Mes turime apsisprendimo laisvę... Sutvėrėjas sukuria savo kūrinį ir suteikia jam galimybę laisvai apsispręsti, netgi prieš savo Sutvėrėją... Kiekvienas žmogus tam tikru laiku yra pašaukiamas, jis turi galimybę apsispręsti ir sugrįžti pas Dievą, jis gali tuo pasinaudoti arba ne. Mes esame pašaukti mūsų gyvenimo laikotarpiu rinktis Dievą ir tai yra didelė malonė. Kiti žmonės jį galbūt pažins tik tada, kai paliks šią žemę. Bet net tada Dievas pasiūlys jiems savo meilę ir malonę. Tai bus kitą savaitę, kai mes švęsime pamaldas mirusiesiems. Tada vyriausiasis apaštalas ir kiti apaštalai suteiks sakramentus šioms sieloms. Mes negalime sukurti išganymo, tai gali tik Dievas, bet mes galime parodyti savo meilę tiems žmonėms, už juos melsdamiesi. Todėl būkime labai dėmesingi, eidami per šitą savaitę. Mes girdime žinias, galbūt prisimename kažką, kas šalia mūsų gyveno šioje žemėje, tad atkreipkime dėmesį į impulsus, kuriuos pajusime ir intensyviai pasimelskime. Dievo kūrinys turi matomą ir nematomą pusę. Ir net tiems, kurie šią žemę paliko, niekada nėra per vėlu. Mes turime užduotį per maldą juos pakviesti. Savo širdimi surenkime kelionę, prisiminkime ir pakvieskime. Tai yra viena iš mūsų užduočių ir pažvelkime į tai rimtai.
Apaštalas F. – W. Otten toliau kalbėjo: “Mes turime žodį, kurį žinome iš sutvėrimo istorijos: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ Žemiškojo sutvėrimo pavyzdžiu šis žodis mums sako, kad Dievas mums, kaip žmonėms, patikėjo tam tikrus dalykus ir jis šiandien tai daro. Jis duoda užduotį tuo užsiimti, rūpintis ir saugoti.
Turime protingai elgtis su visa savo aplinka, kurioje gyvename... Aš trokštu, kad mes protingai elgtumėmės su savo aplinka, kad čia galėtų gyventi ir ateinančios kartos. Negalime galvoti, jog galime daryti ką norime, o ateinančioms kartoms Dievas vėl ką nors sugalvos. Jis patikėjo mums ir resursų paskirstymą šioje žemėje, dalinimąsi jais.
Jis suteikia mums tokią galimybę ir sako: dirbk ir rūpinkis tuo, padaryk kažką iš šios galimybės galėtum gauti išganymą. Ką mes darome, kad pasiektume išganymą? Jis suteikia mums žodį ir mes turime užduotį, pakeisti šį žodį darbais savo kasdienybėje. Tai yra darbas. Nėra taip, kad mes vieną kartą sekmadienį girdime pamokslą pamaldose, tada per savaitę viską pamirštame ir vėl einame į pamaldas. Šį Dvasios paveiktą žodį jis mums duoda, kad mes tai turėtume savo kasdienybėje, kad šiuo būdu darbuotumėmės dėl savo išganymo. Mes dirbdami siekiame išganymo. Mes rūpinamės išganymu atsakydami į jo meilę. Nėra taip paprasta mylėti savo artimą ir jį gerbti, nes jis yra labai arti, jis kartais yra „kampuotas“. Tai yra darbas. Taigi, išganymas yra įmanomas, bet dėl to reikia pasidarbuoti. Išsaugoti išganymą reiškia šiandien tikėti, šiandien sekti paskui Kristų, kad galėtume „nuimti derlių“ ir būti su juo amžinai. Tai yra išganymo „statymas“. Kaip galime išsaugoti šį išganymą, kuris mums suteikiamas? Priimkime šią išganymo galimybę, saugodami ją. Visi mes priimame sprendimus gyvenime ir išsaugoti išganymą reiškia priimti sprendimus taip, kad turėtume galimybę priimti žodį ir sakramentus, nes mūsų siela gyvena dėka sakramentų.”
Pamoksle apaštalas sakė, kad “Dievas dar kai ką mums suteikė – būtent bažnyčią, Kristaus bažnyčią. Tai yra gyvenimo erdvė, kur formuojasi mūsų dvasinis gyvenimas. Iš čia mes pasiimame viską, kas reikalinga amžinajam gyvenimui. Taip, kaip iš žemės mes imame viską, kas reikalinga mums žemiškajame gyvenime, taip iš bažnyčios mes imame tai, kas reikalinga mūsų sielos gyvenimui. Ir čia mes turime užduotį dirbti bei rūpintis. Kaip tai galime daryti? Formuodami savo bendruomenę, įnešdami savo indėlį, įdėdami savo širdį į bendrystę, sukurdami atmosferą, kai būnant bendrystėje visiems gera. Mes statome bažnyčią, kai leidžiamės mokomi Kristaus ir išpažįstame mūsų tikėjimą kitiems. Taip mes statome bažnyčią. O kaip mes ją saugome? Tai taip pat yra užduotis mums. Mes saugome bažnyčios grožį ir gerą atmosferą, kai atsargiai elgiamės vieni su kitais...
Apsaugome ją, kai suvokiame, kad svarbūs ne žemiški poreikiai, o mūsų tikslo – išganymo – siekimas. Taip supraskime šį žodį. Dievas mums, kaip žmonėms, patiki kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, žemiškąjį sutvėrimą, išganymo statymą, bažnyčią. Ir vienur, ir kitur trokštame su tuo dirbti ir rūpintis. Taip mes užtikrinsime savo gyvenimą: tiek žemiškąjį, tiek amžinąjį.” Šia mintimi apaštalas užbaigė pamokslą.
Prie altoriaus patarnavo vyskupas ir krašto evangelistas D. Ezerskis.
© Neuapostolische Kirche Litauen