2023 m. sausis

Mieli broliai ir seserys,

atsigręžiame į įvykių kupinus metus, kuriais galėjome vienaip ar kitaip patirti mūsų Viešpaties artumą bei lydėjimą. Juk bet kuriuo atveju: Dievas tęsė savo išganymo planą 2022-aisiais ir vedė mus arčiau tikslo – dalyvavimo pirmajame prisikėlime, kad paskui tarnautume Kristui kaip kunigai ir viešpatautume su juo taikos karalystėje. Taip, kaip skaitome Apreiškimo Jonui 20, 6.

Kas bus apginkluotas Kristaus autoritetu taikos karalystėje, galės netrukdomai vykdyti savo tarnystę ir pavedimą. Tarnystę sudarys Evangelijos skelbimas žmonėms ir jų vedimas pas Dievą. Valdymas – tai ne vadovavimas pasauliui, o Kristaus, kaip Dievo meilės ir gailestingumo įsikūnijimo, viršenybės liudijimas.

Jėzus šiandien pakvietė mus tarnauti ir valdyti jo dvasioje. Todėl mūsų 2023-ųjų metų šūkis yra: "Tarnauti ir valdyti su Kristumi". Jau šiandien tarnaujame, palikdami savo kasdienybę, kad dalyvautume pamaldose ir kartu garbintume Dievą. Mes taip pat tarnaujame Jėzui, įgyvendindami jo Evangeliją savo kasdieniame gyvenime. Mūsų tarnystė artimajam yra mylėti jį taip, kaip mus myli Kristus.

2023-iais metais jau esame pašaukti valdyti su Kristumi. Tačiau ne valdydami savo artimąjį, o tapdami savo minčių bei veiksmų šeimininkais su Kristaus pagalba:

■ Jo meilė ne skaldo, o suartina.

■ Jo malonė pakelia mus po pralaimėjimo.

■ Jo išmintis padeda mums mokytis iš savo klaidų.

Taigi, nesame bejėgiškai veikiami pagundų, galime valdyti nuodėmę prie savo širdies durų.

Geriausias būdas kontroliuoti ir išsaugoti savo gyvenimą – leisti Kristui viešpatauti mūsų širdyse.

Kartu su visais apaštalais linkiu jums palaimintų ir turiningų Naujųjų metų!

Su geriausiais linkėjimais, Jean-Luc Schneider

2022 m. sausis

Mieli tikėjimo broliai ir seserys,

kad ir ką Naujieji metai mums ruošia: tikėjime mes koncentruojamės į Viešpaties dieną!

 Mes tvirtai tikime: Kristus ateis, kad paimtų savo nuotaką bendruomenę pas save. Todėl mūsų 2022-ųjų metų šūkis yra: „Kartu Kristuje“.

 Šiame „kartu“ matau keturis lygmenis:

■ bendrystė su Dievu trijuose asmenyse

■ bendrystė pamaldose

■ gyvenimas kartu bendrystėje

■ gyvųjų ir mirusiųjų bendrystė

Ką tai reiškia: bendrystė su Dievu trijuose asmenyse? Dieviškasis gyvenimas yra gyvenimas bendrystėje. Dievas trijuose asmenyse yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystės Dievas. Ir šis Dievas kviečia žmogų į bendrystę su savimi. Kas savyje gyvena dieviškąjį gyvenimą, tas ilgisi bendrystės su Dievu ir su jo tauta.

 Šią bendrystę patiriame būdami bendrystėje pamaldų metu. Pamaldose Jėzus Kristus suteikia mums savo Žodį, malonę, kūną ir kraują. Mes turime bendrystę su tais, kurie siekia to paties tikslo ir eina tuo pačiu keliu.

 Gyvenimas kartu bendrystėje ruošia mus Viešpaties sugrįžimui. Nes čia mes augame kartu, kad taptume nuotaka bendruomene ir išmoktume įveikti tai, kas mus skiria. Gyventi kartu Kristuje reiškia: duoti savo artimajam ir iš jo priimti.

 Tai yra mūsų tikslas ir kartu jo siekiame. Būkite tikri: Dievas yra su savaisiais. Ir apaštalai meldžiasi už jus.

 Linkiu visiems palaimintų 2022-ųjų metų, kurie mus ves toliau link tikslo – kartu Kristuje.

2020 m. balandis

Mieli broliai ir seserys,

didžiausias mūsų noras yra turėti bendrystę su Dievu ir vienas su kitu amžinai. Jėzus Kristus sukūrė tam reikalingas sąlygas. Jo gyvenimas ir mirtis, Jo prisikėlimas, pakilimas ir sugrįžimas yra nukreipti būtent į šį tikslą. Jei liksime ištikimi Jo rankai, Jis saugiai ir užtikrintai ves mus į savo karalystę.

Tačiau mes taip pat norime būti laimingi savo gyvenime. Tai įmanoma mums, kai sekame Jėzų Kristų:

- nuolankus žmogus, pasiryžęs daryti gerus darbus ir mylintis bei padedantis savo artimui, visada ras vietą visuomenėje.

- Dievas laimina tuos, kurie tiki, ir suteikia jiems ramybę - tai leidžia jiems išlikti susikaupusiems, nesvarbu, kas nutiktų.

- Jėzus Kristus išlaisvina mus iš įsipareigojimo baimės. Jėzus suteikia galimybę pasiryžusiems įvykdyti Jo valią būti laimingais sutuoktiniais ir tėvais, taip pat sukuria tam būtinas sąlygas.

Kristus išlaisvina tuos, kurie įgyvendina Jo žodį. Jis suteikia galimybę ir sukuria sąlygas jiems tapti tokiais, kokiais jie nusprendė. Jo dėka mes galime nugalėti blogį, išaugti į Jo paveikslą ir tapti verti Jo karalystės. Ir jau šiandien galime gyventi laimingą gyvenimą ir būti palaiminti.

Pagarbiai

Jean-Luc Schneider

Ciurichas. Svarbiausia tema šiomis dienomis yra koronos pandemija. Kasdien žiniose girdime panašias į Jobo naujienas. Ką apie tai sako Naujosios apaštalų bažnyčios vyriausiasis apaštalas? Jis kreipiasi į tikinčiuosius su pasitikėjimo kreipimusi.

Vyriausiasis apaštale, koronos krizė visame pasaulyje prikaustė žmonių dėmesį. Visuose kontinentuose  jau iki šiol yra daug užsikrėtusių žmonių ir net mirčių. Ar jūs turite paguodos žodį?

Aš žiūriu į šitą krizę labai rimtai. Skaičiuojama, kad pasaulyje dėl koronos viruso jau mirė 8000 žmonių, virš 200.000 yra užsikrėtę ( būsena: 2020.03.21;

aktualiai:  https://coronavirus.jhu.edu/map.html). Ir deja bus dar daugiau aukų. Mes kenčiame kartu su tais, kuriuos tai palietė, ir meldžiamės! Mes dėkojame visiems tiems, kurie skiria savo jėgas ir dabar padeda žmonėms. Iš tikrųjų labai gražu matyti, kiek daug žmonių tokiose situacijose yra pasirengę padėti kitiems.

Būtent šiomis dienomis mes galime pasimokyti iš mūsų tikėjimo brolių ir seserų, kurie jau anksčiau patyrė dideles kančias:

• Pagal planą aš kitą savaitę turėjau būti Indonezijoje: Ten vien tik 2018 metais dviejų žemės drebėjimų metu žuvo daugiau nei 2500 žmonių. Šitos šalies gyventojai neturi galimybių apsisaugoti nuo šio šiandieninio, nematomo pavojaus.
• Aš kartais truputį pabambu, nes aš dėl draudimo išeiti Prancūzijoje  turiu likti namuose. Afrikoje gyvena šimtai tūkstančių žmonių, tarp jų ir labai daug brolių ir seserų, pabėgėlių stovyklose, kur jie daugiau ar mažiau yra uždaryti.
• Koronos krizė, deja, daugelyje vietų turės dramatiškų ekonominių pasekmių. Ir tai, kaip visada, pirmiausia palies tuos, kurie jau dabar beveik nieko neturi. Tai man kelia labai didelį susisirūpinimą! Aš galvoju apie 75.000 tikėjimo brolių ir seserų iš Kazaj(Kongo demokratinė respublika), kurie 2017 metais per savaitę prarado viską, iš tikrųjų viską, ir kurie turėjo bėgti į užsienį ar į miškus.
• Taip, mes daugiau negalime rinktis į pamaldas. Tai skaudu. Bet ir čia aš pažvelgiu atgal: prieš keletą savaičių aš buvau Vakarų Afrikoje. Ten žudomi krikščionys, kai jie būna pamaldose.
• Ir aš galvoju apie tikėjimo brolius ir seseris, pavyzdžiui, Rusijoje arba nuošaliose Ramiojo vandenyno salose, kurie tik kas porą savaičių ar gal net mėnesių gali išgyventi reguliarias pamaldas su Šventosios Vakarienės šventimu.

Aš tai sakau ne tam, kad sumenkinčiau koronos krizę. Priešingai: tuo aš noriu pakviesti pasimokyit iš mūsų brolių ir seserų, kurie tokiomis aplinkybėmis gyvena tose šalyse. Kodėl jie, nepaisant visų sunkumų, gali išlikti stiprūs? Todėl, kad jų šaknys giliai Kristuje. Jų meilė Viešpačiui, tai yra jų paslaptis! Šitame sunkiame laike, kurį išgyvename šiandien, mes suvokiame, reikalai, kurie mums dar prieš keletą savaičių rūpėjo ar slėgė, staiga tapo visiškai nesvarbūs. Dabar pirmiausia kalbama apie tai, kad išsaugotume savo ryšį su Kristumi!

Išlikime tvirti šitoje meilėje Dievui. Tiems, kurie jį myli, Viešpats visada ypatingu būdu padės. Dievo pažadas išlieka: tiems, kurie myli Dievą, viskas pasitarnauja – netgi koronos krizė – išganymui (žr. Romiečiams 8, 28).

Jūs pats taip pat negalite keliauti? Kaip atrodys jūsų sekančios dvi savaitės?  

Dėl įvestų apribojimų aš turėjau atšaukti visas suplanuotas keliones iki balandžio 10 dienos. Šiuo metu niekas nežino, kaip ateinančiu laiku vystysis situacija. Aš kaip ir kiti žmonės atsidursiu šitoje situacijoje: bet neprarandu drąsos, nei vilties – aš žinau, kad Dievas yra su mumis  ir savo vaikus ir/ arba kaip tik sunkioje situacijoje nepalieka vienų. Drąsos – viskas eis toliau.

Bažnytinis gyvenimas yra beveik sustabdytas. Pamaldos vargiai begali vykti. Ką jūs patariate savo broliams ir seserims?

Likite namuose ir padarykite ką galima geriausia šitoje situacijoje. Kiek tai įmanoma, krašto apaštalai padarė taip, kad tikėjimo broliai ir seserys gali stebėti pamaldų transliacijas būdami namie. Mes nežnome, kodėl Jis leido įvykti tokiai situacijai. Bet aš esu užtikrintas, kad šitas dvasinio nepritekliaus laikas prisidės prie to, kad mes dar labiau nei bet kada suprasime, kokios svarbios mums yra pamaldos, nešantis pamaldas ir Šventoji Vakarienė!

Per šitas centrines pamaldas su transliacija nėra švenčiama Šventoji Vakarienė?

Taip, teisingai. Šitos pamaldos vyksta sutinkamai su įprasta liturgija, bet be Šventosios Vakarienės šventimo. Tai būtų nepamatuota, jei keletas brolių ir seserų galėtų švęsti Šventąją Vakarienę, o tuo metu tūkstančiai, kurie būdami namuose dalyvauja pamaldose, turėtų to atsisakyti.

Ar negalėtų sakramentas būti švenčiamas kaip per pamaldas mirusiesiems? Du atstovai priima ostijas už to trokštančias sielas.

Kai kurie broliai ir seserys tai jau pasiūlė pastarosiomis dienomis. Vedantysis pamaldas galėtų Šventąją Vakarienę suteikti dviem tarnybos broliams, kurie tai priimtų, atstovaudami brolius ir seseris transliacijos vietose. Po rimtų apsvarstymų ir suderinus su Europos krašto apaštalais, kuriuos pirmiausia tai palietė, aš nusprendžiau, šito pasiūlymo neįgyvendinti.

Kodėl ne?

Šventoji Vakarienė yra sakramentas, kurio išganymo poveikis yra aprašytas mūsų Katekizme (NAB Katekizmas 8,.2.20). Mes negalime jo paprasčiausiai pragmatiškai pagal aktualius poreikius suteikti. Tai yra apaštalato atsakomybėje ir ypač vyriausiojo apaštalo, išsaugoti Šventosios Vakarienės šventumą! Kiek tai paliečia Šventąją Vakarienę mirusiesiems, mes esame įsitikinę, kad išganymo veiksmai mirusiesiems gali ir turi būti suteikiami.Vienintelis kelias tai padaryti yra toks, tam pasitelkiant gyvuosius, kurie atstovauja sielas iš ano pasaulio. Bet toks elgesio būdas negali būti perkeltas gyviesiems.  Mes turime valgyti Kristaus kūną ir gerti jo kraują, pagarbiu būdu priimdami ostiją, kuri yra išskiriama ir perduodama kunigiškos tarnystės (plg. 7 mūsų tikėjimo išpažinimo straipsnis).

O kitos galimybės, kaip išskirtąją ostiją suteikti iš anksto, taip pat nėra?

Mes žinome šitą praktiką jau daugelį metų mūsų bažnyčioje: tikintieji gauna išskirtąją ostiją, kad jie, nedalyvaujant tarnybos broliui, galėtų švęsti Šventąją Vakarienę. Taip būna, pavyzdžiui, tais atvejais, kurie gaunami sielovados laiškai. Bet šita praktika ir turi likti išimtimi. Ji jokiu būdu pilnai negali pakeisti Šventosios Vakarienės šventimo tikinčiųjų bendrystėje. Turi būti aiškiai pasakyta: Šventosios Dvasios šventimas, kuris tikinčiajam yra tame, iš namų ekrane  matyti asmenį, kuris už jį ir jo vietoje gauna išskirtą ostiją, neturi to paties pilno išganymo poveikio kaip tikras Šventosios Vakarienės šventimas.

Taigi ką jūs patariate broliams ir seserims?

Aš žinau, kad daugeliui tikėjimo brolių ir seserų Šventoji Vakarienė iki šios pandemijos pabaigos nebus įmanoma. Aš dalinuosi jų kančia, kadangi ir aš dėl draudimo išeiti iki tolimesnių nurodymų apsiriboju savo namais. Bet būtent šiais sunkumų laikais  pasitikėkime Dievu – jis visada žino, kaip jis tiems, kurie jį myli, gali duoti tai, kas yra būtina jų išganymui!

Vyriausiasis apaštale, dėkoju jums už šitą interviu.

2020 m. kovas

Nesvarbu, ar tai būtų gurmaniškame restorane, ar įmonės valgykloje, valgiaraščio planavimas yra iššūkis kiekvienam virėjui, norinčiam pasiūlyti savo svečiams gausų gardžių patiekalų pasirinkimą. Kartais valgiaraščio planą nėra taip lengva įgyvendinti, nes, pavyzdžiui, šiuo metu nėra tam tikro patiekalo ingrediento, kurio virėjui reikėtų, arba dėl to, kad padidėjo tam tikro produkto kaina.

Jėzus pateikė paprasčiausią visų laikų valgiaraščio planą: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė“. Skamba pakankamai paprastai, tačiau praktiškai tai gana sudėtinga!

Tam, kad įvykdyti Dievo valią, visų pirma reikia sekti Dievu. Žmonėms nėra geresnio maisto, skirto mumyse naujai kūrybai, nei kasdien orientuotis į Dievą. Kartais tai gali reikšti ir poreikį pakeisti mūsų pačių idėjas. Bet tai tikrai atsiperka. Šis maistas daro mus stiprius tikėjime ir leidžia išlaikyti sveiką sielą.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

Sekmadienio pamaldoms skirtas Žodis iš Šventojo Rašto. 

Šį kovo sekmadienį (kovo 15 d.) pagalvokime apie Dievo žodžio galią. Dievo žodis veikia mumyse, kad mes esame jo liudytojai ir skelbiame Evangeliją žodžiu ir darbais. Ir apsunkintomis sąlygomis Dievas pasirūpina tuo, kad jo žodis kažką paveikia: tai yra veiksminga galia!

Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus

ir negrįžta atgalios,

kol nepalaisto žemės,

kad dygtų ir želtų joje augalai,

kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam,

taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos:

jisai nesugrįš pas mane bergždžias,

bet įvykdys, ko trokštu,

ir atliks, ko siųstas.

Izaijo knyga 55, 10-11

2020 m. vasaris

„Viskas bus gerai“ - vargu ar yra kitas posakis, kuris galėtų taip paprastai nuraminti ir paguosti. Kaip dažnai vaikystėje mus guodė šiais žodžiais, nors jau tada jautėme, kad anaiptol ne viskas bus gerai. Jau kuris laikas šis posakis gyvena savo gyvenimą. Leidžiami kalendoriai, stalo rinkiniai, atvirukų serijos, knygos, dainos tokiu pavadinimu ir net kavinių, kirpyklų prekės ženklai su šiuo posakiu, kurio tikslas - signalizuoti klientui: „Čia pailsės tavo siela, ir tu galėsi pasidaryti sau ką nors gero“.

Ir vis dėlto, kad ir kaip banaliai ir nenaujai tai skamba, šis posakis savotiškai teisingas - ypač tiems, kurie visiškai pasitiki Dievu.

Juozapo gyvenimas čia yra pavyzdys mums: taip, iš tikrųjų viskas bus gerai! Net jei gyvenime jam nutiko daug blogų dalykų! Bet jis tiesiog visiškai pasitikėjo Dievu - ir viskas susiklostė gerai! Net blogį, kurį jam padarė jo paties broliai, Dievas pasuko į gera. Todėl mums tereikia likti Dievo rankose, ir viskas bus gerai!

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2020 m. sausis

“Mieli broliai ir seserys, tikiuosi, kad praėję metai jums buvo geri. Noriu, kad jūs visada rastumėte pakankamai priežasčių padėkoti mūsų Viešpačiui už visus palaiminimus!

Taigi, prasidėjo nauji metai. Ir pagal tradiciją, suderinęs su krašto apaštalais, skelbiu žinią šiems metams. Mūsų šūkis 2020 metams yra: „Kristus padaro laisvu!“ Atitinkamą sakinį randame Biblijoje Pauliaus laiške galatams: “Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!” (Gal 5, 1)

Laisvė yra aukšta ir vertinga palaima! Būdami Dievo vaikais, mes ne tik žiūrime į savo žemiškąją būtį. Svarbiausia mums yra laisvė Kristuje: 

      Kristus yra visiškai laisvas. Jo meilė mums yra besąlygiška.

      Mes turime teisę pasirinkti laisvę. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar atsakysime į Dievo meilę.

      Kristus suteikia mums laisvę - nuo nuodėmės, nuo blogio, nuo bet kokios priespaudos.

2020 metais patariu sutelkti dėmesį į šią dvasinę dinamiką: “Kristus padaro laisvu!”

Tuo pat metu man labai svarbus vienas dalykas: laisvė Kristuje yra Dievo dovana. Visiškai atsiduodami Šventosios Dvasios veikimui, leiskime Viešpačiui mus išlaisvinti.

Kadangi žinome, kad Visagalis Dievas mus myli, su pasitikėjimu žiūrime į ateitį. Ir likdami ištikimi Kristui, mes kuriame savo ateitį.

Kartu su visais apaštalais nuoširdžiai sveikinu jus visus ir linkiu palaimintų ir gerų naujų metų!”

Jean-Luc Schneider

 2019 m. gruodis

Paskutinis kalendoriaus puslapis mums primena, kad metai po keletos dienų pasibaigs nerįžtamai. Tai, ko mes nepadarėme per pastaruosius vienuolika mėnesių, greičiausiai nepadarysime ir per likusias tris savaites, neskaitant išskirtinės ar netikėtos sėkmės.

Deja, žmogus taip sutvarkytas, kad sąžinė, prieš pradedant galvoti apie jau turimus dalykus, priverčia pirmiausia prisiminti klaidas ir nesėkmes.

Net jei mums nepavyko įvykdyti visko, ko norėjome, negavome visų dalykų, kurių metų pradžioje tikėjomės ir norėjome, turime pripažinti vieną dalyką: visada mes turėjome viską, ko mums reikėjo norint nueiti kelią, vedantį pas Dievą. Ir tai visiškai nepriklauso nuo mūsų pačių pastangų, nes Dievas mums viską teikia malonės būdu.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų 

2019 m. lapkritis

Šventoji Dvasia veikia galingai - taip buvo, taip yra dabar, taip bus rytoj. Šventoji Dvasia įspėja, stiprina, paguodžia ir įkvepia. Ji yra nuolatinė palydovė visose gyvenimo situacijose. Mes atpažįstame Šventąją Dvasią Jos darbuose:

Kristaus bažnyčioje ji nuo seniausių laikų stiprina tikėjimą Jėzumi, ir persekiojimuose, nepritekliuje ir kančiose. Ir ji tiek praeityje, tiek dabar reikalauja skleisti Evangeliją su įsitikinimu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus;

Per apaštalus Šventoji Dvasia ruošia tikinčiuosius antrajam Jėzaus atėjimui.·Per apaštalatą tikintieji gauna Šventosios Dvasios dovaną ir vienybėje švenčia Šventąją Komuniją;

Šventoji Dvasia veikia bendruomenėse - mažose ir didelėse bendruomenėse, nepriklausomai nuo gyvenimo sąlygų ir kultūros; Ji yra jose;

Tikinčiuosiuose Šventoji Dvasia sukuria galią išlikti ištikimie2019 ms Jėzui Kristui, tikėti ir pasitikėti Juo. Šventoji Dvasia suteikia galią nešti sunkumų naštą ir tarnauti savo artimui bendruomenėje;

Niekas niekada negali sustabdyti Šventosios Dvasios. Niekas nesustabdys Dievo karalystės vystymosi. Šventoji Dvasia yra visagalė.

Darykime viską, kad ši galia būtų matoma bendruomenėse, mumyse pačiuose. Vėl ir vėl dėkokime Dievui, Šventajai Dvasiai, už veikimą Kristaus bažnyčioje, apaštališkoje tarnystėje, bendruomenėse ir kiekviename tikinčiajame.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2019 m. spalis

Žmogaus jausmų ir emocijų spektre meilė ir kančia sudaro du priešingus polius. Viena vertus, yra tas euforiškas laimės jausmas, kuris gali išlaisvinti nepaprastas galias ir gyvybines dvasias, ir, kita vertus, gali būti nelaimė ir skausmas, kurie gali sugadinti ir atimti visą gyvenimo džiaugsmą. Ir vis dėlto abu turi bendrą sąlyčio tašką: meilė gali būti kančios priežastis, o kančia gali būti tikrosios meilės išraiška.

Du žmonės, kurie myli vienas kitą, kenčia, kai kitam blogai. Krikščionis, kuris myli savo artimą, negali tiesiog stebėti savo artimo kančios. Kadangi meilė buvo įlieta į mūsų širdis per Šventąją Dvasią, meilė savo artimui taip pat gyvena mumyse. Viena vertus, tai yra kažkas gražaus, praturtinančio mūsų gyvenimą, bet, kita vertus, tai taip pat gali būti siejama su kančia. Kadangi mylime savo artimą, negalime tiesiog užmerkti akių, kai jis kenčia. Mes kenčiame kartu su juo, nes mes jį mylime. Mes taip pat stengiamės jam padėti, nes mes jį mylime. Dažnai tai įmanoma tik per maldą, o kartais ir gana konkrečiai. Juk meilė visada randa kelią.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2019 m. rugsėjis

Kai mes meldžiamės, tai tikimės, kad kažkas pasikeis, pajudės. Pasakodami maldoje Dievui apie savo rūpestį, mes stengiamės, vaizdžiai tariant, sujaudinti, sujudinti Dievo širdį, kad Jis pasirūpintų mūsų bėdomis. Išsakydami užtarimo prašymą norime paraginti Dievą pasirūpinti mūsų artimu.

Melsdamiesi Antrojo Kristaus atėjimo, norime tokiu būdu kažką paskubinti, pajudinti, kad galiausiai pasiektume savo tikėjimo tikslą! Tačiau kyla klausimas, ar kažkas mumyse keičiasi, juda? Ar mūsų malda susijusi su mūsų dvasiniu judėjimu?

Paklauskime kitaip: ar galime malda sujaudinti, sujudinti Dievą, jei ji pati mumyse nesukelia jokio dvasinio jaudulio? Ko gero, ne.

Net jei meldžiamės kiekvieną dieną vėl ir vėl, prašome to paties: malda turi būti dvasinis darbas, kuris be vidinio judėjimo, kaitos - neįmanomas.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2019 m. rugpjūtis

Reitingai nepaprastai populiarūs žiniasklaidoje ir yra vieni iš dažniausiai skaitomų ir rodomų pranešimų: kuriuose miestuose geriausia gyventi? Kuriuose sektoriuose galite uždirbti didžiausius atlyginimus? Kurios atostogų vietos yra paklausiausios? Kuri automobilio markė bandymuose buvo geriausia? Dažnai parodomi ir paskutinės apklausos rezultatai, kad žmonės galėtų palyginti, kaip tam tikras prekės ženklas vystėsi: praėjusiais metais jis vis dar galėjo būti pirmoje vietoje, tačiau šiemet, pavyzdžiui, nusileido į trečią vietą.

Viešpats Jėzus mokinių bandymus sukurti panašią reitingavimo sistemą, kuri nebūtų skirta viešajam naudojimui, o labiau vidiniam naudojimui, gana aiškiai atmetė: „Tačiau tarp jūsų to nebus.“ Dievui, reitingų nereikia, nes tikėjimas nėra konkurencija dėl geriausių vietų. Nepaisant to, žmogaus silpnybę, įsivaizduoti, kad vieni yra bent šiek tiek geresni už kitus, nėra lengva įveikti. Laimei, yra vaistas: viskas, ką reikia padaryti, tai - tinkamai švęsti Šventąją Komuniją, ir tada visos mintys apie tariamą pranašumą išnyks.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2019 m. gegužė

Sėkmingai bendruomenės veiklai, būtina, kad žmonės bent jau minimaliai prisitaikytų vienas prie kito. Kuo įvairesni yra poreikiai ir charakterio bruožai žmonių, sudarančių vieną bendruomenę - ar tai būtų šeimoje, darbe, ar atsitiktinai kilusioje grupėje, - tuo daugiau kiekvienas asmuo turi prisiderinti ir pritapti. Prisiderinti, tai reiškia gerbti įvairius kitų poreikius ir pageidavimus, taip pat remti bendruomenę, atsisakant savo pačių norų ir požiūrių.

Bendrystei su Kristumi taip pat to reikia: be gebėjimo prisitaikyti, jos nėra. Bet čia kalbama ne apie žmones, kurie prisitaiko prie kitų, o apie prisitaikymą prie Kristaus.

Bendrystė su Kristumi reiškia, kad kiekvienas yra orientuotas į Kristų, kiekvienas Jį ima sau kaip matą, kiekvienas nori Jam įtikti, kiekvienas nori būti šalia Jo. Kuo daugiau kiekvienas individualiai bandys pakoreguoti savo gyvenimą, mąstymą, veiksmus pagal Kristų ir Jo Evangeliją, tuo lengviau bus galima pasiekti supratimą su savo artimu. Tai krikščionių bendruomenės stiprybė.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2019 m. balandis

Evangelistas Lukas Apaštalų darbuose rašo, kad apaštalai liudijo Viešpaties Jėzaus prisikėlimą. Jų stiprus liudijimas žadino tikėjimą: tikėjimą prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. Šis pirmųjų krikščionių tikėjimas buvo toks stiprus, kad visa, kas žemiška jiems prarado prasmę. Jų prioritetai buvo kiti. Jie nusprendė viskuo dalintis vieni su kitais, kad niekam nieko netrūktų. Žemiškieji turtai, kapitalas, nuosavybė ir gerbūvis staiga tapo nereikalingi. Ir, kaip apibūdina Lukas, niekas nekalbėjo apie turtą, kaip apie savo nuosavybę.

„Mano namai, mano akcijos, mano antikvarinių daiktų kolekcija, mano taip sunkiai sukaupta...“. Ar neturėtų ir šiandien krikščionius tikėjimas paskatinti pažvelgti į žemišką, materialinį iš didesnio atstumo ir suteikti tam mažiau reikšmės? Tikrieji turtai yra kažkas kito.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2019 m. kovas

Kartais norisi, kad Dievas galingai įsikištų į istoriją: įspūdingu veiksmu, ženklu, kažkuo, kas atskleidžia Jo visagalybę ir kuria tvarką, kuri radikaliai keičia aplinkybes ir būseną. Taip, jis galėtų įsikišti, bet kodėl jis to nedaro?

O kažkas nori, kad Dievas įsikištų į jo gyvenimą galingu veiksmu, galbūt mažu stebuklu, kokiu nors ženklu, kuris būtų naudingas žmogui, ir tada viskas būtų kitaip! Dieve, padaryk ką nors!

Taip, Dievas veikia, Jis daro kažką. Bet ne įspūdingu veiksmu, bet Savo žodžiu. Žodis yra priemonė, kuria Dievas veikia. Per žodį Jis įsikiša į istoriją. Nors radikaliai nekeičia aplinkybių ar mūsų gyvenimo, bet keičia mus. Jo žodis yra toks galingas, kad gali visiškai pakeisti mūsų aplinkos matymą. Jo žodis yra toks stiprus, kad gali pakeisti mūsų požiūrį į mūsų artimą. Ir dar Jo žodis yra toks galingas, kad gali iš esmės pakeisti mus pačius.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2019 m. vasaris

Atrodo, kad esminis žmogaus bruožas yra atlaidesnis požiūris į save, nei į kitus. Kitų klaidos pastebimos greitai, net maži dalykai yra negailestingai pažymimi, tačiau savo paties klaidingas elgesys neįvertinamas. Jėzus gana ryžtingai parodė šį neatitikimą pavyzdžiu apie krislą brolio akyje ir rąstą savojoje .

Bet jei aš suprantu, kad Dievas mane pasirinko ir pats padarė Savo vaiku tuo tikslu, kad aš būčiau palaiminimu, kad per mane darytų gerą kitiems, tada aš negaliu būti kritiškesnis kitam nei sau pačiam. Priešingai. Todėl aš žiūriu į kitą su mintimi apie tai, kaip galėčiau jam padėti. Tada aš naudoju išgelbėjimą, kurį įgijau, malonę, kurią man suteikė Dievas ir nuolat ją patvirtina, kad galėčiau dirbti su tuo, ir savo ruožtu vadovautis supratimu, gailestingumu, užuojauta ir atleidimu. Ne tik dėl tų, kurių sielos yra kitame pasaulyje, toli nuo mūsų ir kam aš galiu atleisti viską, bet visų pirma dėl tų, kurie šiandien yra taip arti manęs, kad negaliu, nepamatyti krislo jų akyse.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2019 m. sausis

 Mieli tikėjimo broliai ir seserys,

nuoširdžiai sveikinu Jus naujuose metuose. Mano troškimas: pradėkime su tikėjimo įsitikinimu, kuris išreikštas 23 psalmėje: „Viešpats yra mano Ganytojas, man nieko netrūksta!“

Nepaisant mūsų rūpesčių, pastangų ir baimių, tikrai galime konstatuoti: Dievas yra nepamatuojamai turtingas – turtingas gėrybėmis, turtingas kantrybe ir turtingas malone. Ir jis trokšta dalintis savo turtu su mumis. Mes galime turėti dalį šiame turte – ir būtent Jėzuje Kristuje.

Mieli broliai ir seserys, 2019-aisiais metais patariu koncentruotis į šį tikslą: trokštame būti turtingi Kristuje! Todėl leiskite šiems metams paskelbti šūkį: “Turtingi Kristuje!'

Kas sudaro šį turtą? Kur galime jo gauti? Šiuos klausimus norime analizuoti ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais. Aš nekantrauju sužinoti, kokias idėjas šiuo atžvilgiu atskleis Šventoji Dvasia kiekviename žmoguje ir bendruomenėse.

Kyla dar viena mintis, kuri mums yra labai svarbi: turtu Kristuje mes galime dalintis – dalintis ir netapti skurdesniais. Dalinkimės turtu Kristuje su mūsų aplinkiniais žmonėmis.

Tai nėra vien tik galimybė ar poreikis, tai yra mūsų paskirtis.

Linkiu Jums gausiai palaimintų 2019-ųjų metų!

Jūsų Jean-Luc Schneider

2018 m. gruodis

 Su Kalėdų šventėmis susiję žvaigždės – šiaudinės, popierinės, spindinčios. Visur galima matyti Kalėdų dekoracijas žvaigždžių pavidalu. Pasakojama, kad 18 a. pabaigoje vienos misionierių mokyklos mokytojas sugalvojo daryti žvaigždes, taip pralinksminti ir sudominti misionierių vaikus, kurie prieš Kalėdas buvo atskirti nuo savo šeimų. Tomis žvaigždėmis papuošė vaikų kambarius. Ko gero, taip atsirado tradicija daryti Kalėdų žvaigždes.

Ryški žvaigždė tamsioje naktyje yra vilties simbolis, tinkamas Kalėdų šventėms. Gimus Jėzui, sužibo žvaigždė, suteikusi viltį žmonijai: išgelbėjimo viltį, taikos viltį, viltį priartėti prie Dievo, gailestingumo viltį, viltį į amžinąjį gyvenimą, viltį Dievo karalystės atėjimui.

Ši vilties žvaigždė iki šiol šviečia nepaliaujama jėga ir nurodo kelią iš nuodėmės tamsos ir nutolimo nuo Dievo. Tik eiti šiuo keliu mes turime patys.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2018 m. lapkritis

 Gerai žinomas ir dažnai cituojamas Fridricho Nyčės aforizmas apie krikščionybę ir krikščionis skamba taip: "Jiems reikėtų sugiedoti man geresnių giesmių, kad aš patikėčiau jų Gelbėtoju, ir, mano nuomone, jie turėtų atrodyti labiau išgelbėti!"

Net jei XIX amžiuje bažnytinė muzika ir patyrė nuosmukio laikotarpį, filosofo insinuacija atrodo per daug įžūli: giesmių pagrindu daromos išvados apie krikščionybės esmę ir jos esmines tikėjimo tiesas. Tačiau pastebėjimas, kad žmoguje turėtų matytis jame įvykę pasikeitimai, yra gana teisingas.

Kiekvienose pamaldose bendruomenė švenčia Šventąją Komuniją. Šiame sakramente ji patiria vidinę sąjungą su įsikūnijusiu, prisikėlusiu ir šlovinamu Dievo Sūnumi. Ne kiekvienas sakramento šventimas vyksta tame pačiame lygmenyje, paveikia vienodai giliai, nes visi esame netobuli žmonės, nepriklausomai nuo sąlygų ir ribų, ir nuo daugelio išorinių ir vidinių veiksnių, kurie mus įtakoja.. Bet jei bendruomenė šventė Šventąją Komuniją taip, kad pajuto Jėzaus Kristaus buvimą šalia, tada ši bendruomenė tampa kitokia. Tada niekas daugiau nekaltinamas. Tada nėra daugiau priekaištų. Tada bendruomenės nariai įveikia visas kliūtis, egzistavusias bendruomenėje iki tol. Tada jie praeityje palieka praeitį. Tada kiekvienas gali kreiptis į savo artimą, su kuriuo jis nebendravo pastaruosius dešimt metų. Tada įvyksta persikeitimas. Ir tai turėtų būti matoma, kai po pamaldų ativeriamos bažnyčios durys.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2018 spalis

Daugelis žmonių neturi vidinės ramybės. Jie neturi ramybės savo širdyje. Tikriausiai kiekvienas patyrė šį etapą savo gyvenime. Dažnai to priežastys - išoriniai veiksniai. Mano viršininkas “spaudžia” mane. Kaimynas ieško priekabių. Nėra darnos šeimoje. Skolos “spaudžia”. Aš tiesiog nerandu ramybės. Ir akivaizdus paaiškinimas ateina į galvą paskutinis: yra konfliktas su Dievu.

Kai kuriais klausimais nesutariu su Dievu. Aš noriu, bet Dievas to nepadaro. Man į galvą ateina gera mintis, o Dievas nekreipia į ją dėmesio. Jis tiesiog nedaro to, ko noriu aš. Jis reikalauja iš manęs to, kas man nepatinka, ko aš nepripažįstu. Jo siekiai nesutampa su manaisiais. Aš Jo nesuprantu.

Tai vyksta dažniau, nei mes norėtume. Ir vieną dieną tu pastebi: aš nerasiu ramybės tol, kol neišspręsiu šio konflikto. Aš padarysiu tai tik tada, kai nuspręsiu pasakyti "taip" Dievo valiai. Tai vienintelis, bet geriausias būdas atkurti ramybę.

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2018 m. liepa

 Evangelija apibendrina Dievo išganantį veikimą per Jėzaus gimimą, Jo mirtį ant kryžiaus, prisikėlimą ir sugrįžimą. Tikėjimas Jėzumi Kristumi ir atgimimas iš vandens bei Dvasios yra kelias į ilgalaikę bendrystę su Dievu. Tai yra Evangelija, tai yra Geroji Žinia.

 Šią Evangeliją trokštame perduoti savo vaikams ir artimiesiems. Taip, mes kaip krikščionys esame išrinkti ir pasiųsti nešti toliau šią ugnį. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, jei mumyse liepsnoja ši ugnis Jėzui Kristui. Ji turi iš mūsų širdies peršokti į kitų širdis, kitaip tai nefunkcionuos. – Kaip konkrečiai tai įmanoma?

 Trokštame dar labiau domėtis Evangelija. Ji atskleidžia mums Dievo meilę žmonėms suprantamiau ir didingiau.

 Trokštame kalbėtis apie Evangeliją su savo vaikais ir artimaisiais. Tada jie sužinos apie Dievą, apie mūsų patirtį ir apie nuostabią ateitį.

 Trokštame melstis kartu su savo vaikais ir artimaisiais. Maldoje patirsime, kad Dievas yra čia. Dievas girdi ir atsako. Visa tai kartais kainuoja truputį laiko, pakovojimo su savimi ir pastangų. Tačiau, prašau, padėkite nešti toliau šią ugnį. Skirkite laiko, perduoti šią ugnį savo vaikams ir artimiesiems.

Mums kelia susižavėjimą Dievo meilė visiems žmonėms! Kelkime susižavėjimą Dievo meile savo vaikams ir artimiesiems!

Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

2018 m. birželis

Kartais žmogus yra beveik pasirengęs prarasti drąsą. Maldos nepadeda. Nieko neįvyksta. Būtent - nieko. Arba įvyksta ne tai, ko tikisi žmogus. Taip atsitiko Elijui, kuris meldėsi prašydamas lietaus Karmelio kalno viršūnėje. Jis kovojo su Dievu, paslėpęs veidą tarp kelių. Kartą, antrą kartą, trečią kartą. Kiekvieną kartą jis siuntė savo tarną, kad pažiūrėtų, ar debesys neplaukia nuo jūros. Ir kaskart toks pat atsakymas - nieko. Ketvirtą kartą, penktą kartą, šeštą kartą, ir toks pat atsakymas - nieko. Po septinto karto tarnas grįžo su žinia: nedidelis žmogaus delno didumo debesėlis kyla nuo jūros.

Mažutėlis debesėlis - ar tai Dievo atsakymas į Elijo didžiules pastangas? Taip!

Netrukus mažas debesėlis tapo didžiuliu debesimi, ir prapliupo lietumi.

Neleisk sau prarasti drąsos, kai atrodo, kad tavo maldos nepasiekia laukto rezultato! Melstis toliau ir tikėtis nedidelio debesėlio pasirodymo, o tai reikš: ateina pagalba! Palaiminimas ateina! Ir iš karto jis jau čia!

 Iš vyriausiojo apaštalo pamaldų

 2018 m. gegužė

Mes kaip krikščionys švenčiame sekmadienį, tai yra palaimos kupina tradicija. Mes išpažįstame Jėzaus Kristaus prisikėlimą.

Per savaitę patiriame kartais neteisybę, susiduriame su daugybe blogų dalykų, vykstančių pasaulyje. O sekmadienį susirenkame ir išpažįstame: „Ir vis tik! Mes tikime, kad Jėzus Kristus prisikėlė. Jis nugalėjo mirtį, piktąjį, nuodėmę. Jo yra teisė, Jo yra paskutinis žodis!“ Tai nuostabus būdas užbaigti ir pradėti naują savaitę.

Mes išpažįstame mirusiųjų prisikėlimą ir tikimės mums to paties. Mes laukiame mirusiųjų prisikėlimo ir gyvųjų pakeitimo. Ir nesvarbu, ką patyrėme, ką išgyvenome, ką pamatėme: mūsų viltis yra paremta Kristaus sugrįžimu. Mes parodome ženklą, kai vėl ir vėl susirenkame sekmadienį į pamaldas ir mūsų gyvenime pirmąją vietą skiriame tam, kas svarbiausia.

Mes pritariame gėriui. Žmonės dalyvauja demonstracijose dėl skirtingų priežasčių, jie nori parodyti: „Mes nesutinkame su tuo ar anuo. Mes tai matome kitaip.“ Kaip krikščionys mes nesutinkame su neteisybe, su blogio viešpatavimu. Ir mes tai parodome

susirinkdami sekmadienį pamaldose.

Mes tikime gėrio laimėjimu prieš blogį. Tikime Jėzaus Kristaus prisikėlimu ir Jo sugrįžimu.

Švęskime taip kartu kiekvieną sekmadienį.

Iš vyriausio apaštalo pamaldų

2018 m.  balandis

Dievas sukūrė žmogų ir dovanojo jam laisvą valią. Jis nenurodo mums, ką daryti. Jis visada palieka mums teisę rinktis. Tu gali eiti tuo ar kitu keliu – spręsti tau.

Daugelis norėtų, kad už juos spręstu Pats Dievas. Kaip paprasta viskas būtų: mes ateiname pas mylimąjį Dievą ir klausiame: “Ką man dabar daryti? Ar man dabar eiti šiuo ar kitu keliu? Kur man eiti – į kairę ar geriau į dešinę?” Ir Jis mums atsakytų: “Eik į kairę!” Bet tada tai būtų Jo sprendimas, o ne mūsų. Tada mes būtume paprastais vykdytojais.

Šventosios Dvasios pagalba, priimant sprendimus yra kitokia. Šventoji Dvasia padeda užduoti teisingą klausimą: “ Ar galėsi laikytis Įsakymų ir tada, jei eisi tuo ar kitu keliu? Ar galėsi ir tada tarnauti Dievui, jei nuspręsi taip? Ar gali būti įsitikinęs tuo, kad savo artimam nepakenksi, jei būtent taip nuspręsi ?”

Tad tegu, kai tu šito klausi, veiks Šventoji Dvasia – tada ir atsakymą rasi lengvai.

Iš vyriausio apaštalo pamaldų

2018 m. sausis

Naujieji metai prasideda su lūkesčiais: kokie jie bus? Ką ateidami atneš? Žmonės ryžtasi žvilgtelėli į ateitį ir spėlioja, nors ir su išlygomis.

Kalbant apie bažnyčią, kraštus ir bendruomenes, mes taip pat sutinkame Naujus metus su lūkesčiais, su daugybe neatsakytų klausimų. Kaip toliau vystysis bažnyčia? Ką galime padaryti, kad įtakotume tai? Kaip bus toliau? Žvelgdami į visą tai realiai, turėtume pasakyti: negalime numatyti ateities. Mūsų galimybės įtakoti šį procesą ar kaip nors jį nukreipti yra ribotos. Tačiau, skirtingai nuo visų galimų žmonių planų, mes turime nenuginčijamą priežastį žengti į ateitį su pasitikėjimu, viltimi ir optimizmu. Mūsų pasitikėjimo priežastis skamba taip: "Dievas yra ištikimas!" Galime pasikliauti Jo žodžiu. Jis vykdo Savo pažadus. Jis laikosi Savo pažadų. Jis bus su Savo apaštalais iki pat laikų pabaigos. Jis užbaigs Savo bažnyčią. Ir Jis palaimins mus Naujaisiais metais. Tai taip pat tikra, kaip "amen" bažnyčioje.

Iš vyriausio apaštalo pamaldų