Apaštalai yra „Dievo slėpinių tvarkytojai“ (1 Korintiečiams 4, 1). Apaštalatas, Šventosios Dvasios ir išminties pagalba, turi priimti tinkamus sprendimus, ypač tais klausimais, į kuriuos nėra aiškaus Biblijos atsakymo. Tai apima klausimą, ar vyrai ir moterys yra vienodai verti priimti tarnystės įgaliojimą ir tarnystės pavedimą.

Per savo tarnystės laiką vyriausiasis apaštalas Fehr pateikė daug pasiūlymų, kaip paaiškinti ir patobulinti Naujosios apaštalų bažnyčios mokymą. Jis inicijavo knygos rašymą, kurioje atsakingai pateikiamas Naujosios apaštalų bažnyčios mokymas. Šių pastangų rezultatas – katekizmas, išleistas 2012 m., vyriausiojo apaštalo Leber tarnystės laiku.

Naujųjų apaštalų suvokimas apie bažnyčią buvo išplėtotas Naujosios apaštalų bažnyčios katekizme, kuriame lemiamą vaidmenį atlieka regimos ir netobulos bažnyčios, bei neregimos ir tobulos Jėzaus Kristaus bažnyčios skirtumas. Tačiau tikrasis mokymas apie tarnystę katekizme dar negalėjo būti pateiktas. Bet jame buvo įvardinti kai kurie esminiai būsimo mokymo apie tarnystę aspektai ir atverti minties keliai.

Kaip to pavyzdys pateikiami penktojo tikėjimo straipsnio paaiškinimai, kuriuose daromas skirtumas tarp tarnystės ir pareigų bei įvardijami esminiai ordinavimo elementai: „Žmogus – kaip išreiškia tikėjimo straipsnis – vykdo tarnystę pagal dieviškąją valią, o ne žmogaus sprendimu. Tai realizuoja arba įgyvendina apaštalų tarnystė. Tarnystė ir apaštalatas yra tiesiogiai susiję. Vadinasi, visur, kur veikia apaštalų tarnystė, yra ir dvasinė tarnystė (žr. 7). Be to, Kristaus bažnyčioje yra daug pareigų, skirtų Evangelijos skelbimui ir tikinčiųjų labui, kurios gali būti atliekamos ir be ordinavimo [...] Ordinavimas į tarnystę apima tris aspektus: ‚įgaliojimą, palaiminimą ir pašventinimą‘. ‚Įgaliojimo‘ elementas turi lemiamą reikšmę, ypač kunigų tarnystės atveju, nes jie turi įgaliojimą skelbti nuodėmių atleidimą apaštalo vardu ir išskirti Šventąją Vakarienę. Todėl kunigiška tarnystė dalyvauja sakramentų teikime per apaštalus. Visuotinos išganomosios Dievo valios skelbimas taip pat vyksta per apaštalato suteikiamą ‚įgaliojimą‘. Per ‚palaiminimą‘ patvirtinamas dieviškasis lydėjimas ir Šventosios Dvasios pagalba vykdant kunigo ar diakono tarnystę. ‚Pašventinimas‘ nurodo, kad pats Dievas savo šventumu ir neliečiamumu nori veikti per tarnystę.“

2014 m. pradėta rengti Naujosios apaštalų bažnyčios tarnystės koncepcija. Tada 2019 m. pasirodė esė „Naujosios apaštalų bažnyčios dvasinės tarnystės supratimas – KNK 7 komentaras“. Šiose pastabose apie tarnystę esminės sąvokos yra tarnystės įgaliojimas ir tarnystės pavedimas. Jie bus trumpai aptarti toliau.

Išvada: apaštalatas – apaštalai vienybėje su vyriausiuoju apaštalu – turi užduotį, vedant Šventajai Dvasiai, užtikrinti laikmetį atitinkančią tvarką bendruomenėse. Klausimas, ar vyrai ir moterys yra vienodai verti priimti tarnystės įgaliojimą ir tarnystės pavedimą, yra vienas iš tų klausimų, į kuriuos apaštalatas turi atsakyti ir nuspręsti ateičiai. 

Tarnystės įgaliojimas ir tarnystės pavedimas

Jau katekizme pabrėžiama, kad „lemiamą reikšmę turi ‚įgaliojimo‘ momentas“ (Katekizmas 2.4.5). Katekizme kalbama ir apie pavedimą: „Tarnas vykdo tarnystę jam suteiktų įgaliojimų rėmuose. Tam jis gauna pavedimą iš savo apaštalo, kuris priskiria jam darbo sritį“ (Katekizmas 7.8). Minėtoje esė apie tarnystės supratimą – remiantis krašto apaštalų susirinkimo sprendimu – privalomai teigiama:

„Tarnystė apima ir tarnystės įgaliojimą, ir tarnystės pavedimą. Tarnystės įgaliojimas yra teologinio pobūdžio, tarnystės pavedimas – bažnytinio pobūdžio.

■ Tarnystės įgaliojimo apibrėžimas: tarnystės įgaliojimas yra teisė, paremta Jėzumi Kristumi ir apaštalo ordinavimu suteikta Šventosios Dvasios galia, veikti ir kalbėti triasmenio Dievo vardu. Tarnystės įgaliojimas suteikiamas ordinavimo veiksmu. Jis nustoja galioti apaštalui priėmus atsistatydinimą, pašalinus iš tarnystės arba mirties atveju.

■ Tarnystės pavedimo apibrėžimas: tarnystės pavedimu tarnui suteikiama teisė ir pareiga vykdyti savo pareigas pagal jam suteiktus įgaliojimus erdvės ir laiko atžvilgiu nustatytuose rėmuose. Tarnystės pavedimas baigiasi atsakomybės srities pakeitimu, išėjimu į poilsį, apaštalui priėmus atsistatydinimą, pašalinus iš tarnystės arba mirties atveju.

Tarnystės įgaliojimas, be kita ko, yra susijęs su sakramentų teikimu, teise ordinuoti ir skelbti Dievo žodį. Tarnystės pavedimu sureguliuojama, kuriame kontekste – bendruomenėje, krašte, krašto bažnyčioje – tarnystės įgaliojimas turi būti vykdomas. Šiuo požiūriu tarnystės pavedimą dera suprasti kaip bažnytinį – taigi pragmatinį – dydį.

Nei katekizme, nei vėlesniuose paaiškinimuose apie tarnystės supratimą nėra aiškiai paminėta, kad tarnystės įgaliojimas ir tarnystės pavedimas gali būti perduodami tik vyrams. Tik pats terminas „tarnybos brolis“ rodo, kad tie asmenys turėtų būti vyrai. Be to, tarnystės kontekste vartojama ir lyčių atžvilgiu neutrali kalba: „Žmogus vykdo tarnystę remdamasis dieviškąja valia, o ne žmogaus apsisprendimu“ (Katekizmas 2.4.5).

Išvada: raštuose apie mūsų bažnyčios tarnystės supratimą nėra teologinio pagrindimo, kad tik vyrai gali būti ordinuojami. Todėl kyla klausimas, ar dvasinės tarnystės apsiribojimas vyrais, kuris nuo antrojo amžiaus buvo nulemtas bendrosios krikščioniškosios tradicijos, yra pagrįstas Biblijos liudijimo atžvilgiu. Sprendžiant šią problemą negalima tinkamai atsakyti nurodant vyrų ir moterų lygias teises visuomenėje, kurios yra išreikštos daugelio valstybių konstitucijose, bet tik teologiniu biblinių išvadų vertinimu. Šiame kontekste biblinis pasakojimas apie žmogų pagal Dievo paveikslą – kaip randama pasakojimuose apie Kūrimą – yra itin svarbus.

Žmogaus panašumas į Dievą

Du Senojo Testamento pasakojimai apie Kūrimą, randami Pradžios 1, 1-2, 3 ir Pradžios 2, 4-3, yra svarbiausias teologinis pagrindas kalbėti apie žmogų kaip Dievo paveikslą. Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą yra abstraktesnio pobūdžio, o antrasis – itin vaizdingas ir pasakojantis.

Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą

Formuluotė, kad žmogus yra Dievo paveikslas, randamas Pradžios 1, 26-27. Be to, Pradžios 5, 1-2 ir Pradžios 9, 6b kalbama apie tai, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Pirmajame pasakojime apie Kūrimą Dievas parodomas kaip tas, kuris per šešias dienas – tai yra per laiko tarpsnius – sukuria arba sutvarko tikrovę vien per savo Žodį. Paskutinėje kūrimo fazėje – šeštąją dieną – pirmiausia sukuriami gyvūnai, gyvenantys žemėje (Pradžios 1, 24-25). Kai įvairūs gyvūnai yra sukurti, Dievas atsigręžia į žmogaus kūrimą:

„Tuomet Dievas tarė: padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius! Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios 1, 26- 28).

Žmogaus kūrimas skiriasi nuo visų kitų daiktų ir gyvų būtybių. Tai akivaizdu jau iš to, kad „Tebūnie...“ pasakyta ne neutraliai, kaip buvo su kitais kūrimo darbais, o veikiau triasmenio Dievo kreipimosi į save forma: „Padarykime žmogų...“. Iššūkis sukurti žmogų praplečia ir sustiprina tai, kad Dievas stoja į tiesioginį ryšį su žmonėmis, nes jie turi būti „paveikslas“, „tokie, kaip mes“. Tokiu būdu Dievas stoja į neatšaukiamą santykį su žmogumi, o žmogus – į lygiai taip pat neatšaukiamą santykį su Dievu.

Pradžios 1, 27 Dievas įvykdo tai, ką užsibrėžė: jis sukuria žmogų „pagal savo paveikslą“ kaip „vyro ir moters daugiskaitos vienetą“. „Žmogus“ čia vartojamas kaip bendras terminas, o turinys nurodomas naudojant biologinę specifikaciją „vyras ir moteris“. Todėl abi lytys nuo pat pradžių ir iš esmės priklauso žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą. Vyras ir moteris susivieniję atspindi Dievo šlovę, susivieniję toliau tęsia Dievo kūrinį. Virš savęs jie turi tik Dievą. Jie stovi viduryje tarp Dievo ir pasaulio. 

Vyras arba moteris – t. y. „žmogus“ – abu sukurti pagal Dievo paveikslą, abu yra identiškuose, t. y. tiesioginiuose ir besąlyginiuose priklausomybės nuo Dievo santykiuose. Todėl vyras ir moteris turi tą patį įgaliojimą kurti, būtent „valdyti“ ir atstovauti Dievui kūrinyje. Be to, daugiskaitos vienetas rodo, kad žmonės, esantys egocentriškoje ir pasirinktoje izoliacijoje, iš tikrųjų negali įgyvendinti savo žmogiškumo, t. y. būti pagal Dievo paveikslą. Daugiskaitos vienetas tampa konkretus tik „tarpusavyje pereinant prie ‚tu".

Vyras ir moteris, moteris ir vyras priklauso kartu, nes žmonės nuo pat pradžių sukurti bendrystei. Žmogų – kaip vyrą ir moterį – palaimino Dievas, kreipėsi ir jam suteikė užduotį: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“. Žmogui įsakyta daugintis. Tokiu būdu jis turi įvykdyti užduotį, istorijos eigoje atstovauti Dievui kūrinijoje ir paversti žemę „pavaldžią“ sau.yras ir moteris, moteris ir vyras priklauso kartu, nes žmonės nuo pat pradžių sukurti bendrystei. Žmogų – kaip vyrą ir moterį – palaimino Dievas, kreipėsi ir jam suteikė užduotį: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“. Žmogui įsakyta daugintis. Tokiu būdu jis turi įvykdyti užduotį, istorijos eigoje atstovauti Dievui kūrinijoje ir paversti žemę „pavaldžią“ sau.

Antrasis pasakojimas apie Kūrimą

Pirmajame pasakojime apie Kūrimą žvelgiama į pasaulį kaip į visumą ir jo kūrimas suskirstytas į šešias epochas, o antrasis pasakojimas apie Kūrimą yra pasakojimo su veikėjais, kurie reaguoja vienas į kitą, forma. Antrasis pasakojimas apie Kūrimą yra savotiškas „tęsinys“, nors jis yra ankstesnių laikų ir kilęs iš kitos tradicijos linijos. Abu pasakojimai apie Kūrimą nėra izoliuoti vienas nuo kito, bet yra sujungti vienas su kitu, kad sudarytų naują vienetą. „Edeno istorija“ suprantama kaip komentavimas, pagilinimas ir pataisymas pasakojimo apie gyvų būtybių kūrimą apskritai ir konkrečiai apie žmogų.

Pradžios 2, 7 rašoma, kad žmogų Dievas sutvėrė iš žemės. Kaip puodžius, Dievas sukuria figūrą iš dulkių. Pavadinimas Adomas čia reiškia žmogų apskritai, neskiriant jo pagal lytį. Žodis Adomas reiškia „Adamah“ – žemę, dirvą, iš kurios buvo sukurtas žmogus. 

Stebina tai, kad čia trūksta sąvokos – būti sukurtam pagal Dievo paveikslą, kuri yra esminė žmogaus kūrimui Pradžios 1, 27-28. Tačiau yra atitinkamas Dievo veiksmas, būtent jis įkvepia žmones, kad suteiktų jiems gyvybės alsavimą. Figūra, kurią Dievas suformavo iš žemės, gyvybės alsavimą gauna tiesiai iš jo. Dievas kreipiasi į žmogų įpareigojančiu, intymiu būdu, kurio nedaro su jokia kita būtybe. „Gyvybės alsavimas“, kurį įgauna suformuotas molis, ne tik suteikia fizinį gyvybingumą, kuris būdingas gyvūnams, bet ir sukuria prielaidą jo asmenybei. Gyvybės kvėpavimas kartu yra ir Dievo kvėpavimas, todėl yra žmogaus unikalumo kūrinijoje priežastis. Taigi „Edeno pasakojime žmogaus kūrimas taip pat įtraukiamas į kontekstą, kad jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.“

Ypatinga žmogaus padėtis, jo – kaip „Dievo paveikslo“ kūrinijoje – užduotis išreiškiama ir antrajame pasakojime apie Kūrimą. Žmogus tampa „gyva būtybe“, tokiu, kuris gali ir turi formuoti savo aplinką: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pradžios 2, 15). „Dirbti“ ir „rūpintis“ yra konstruktyvi veikla, priskirta žmogui, čia yra aiški paralelė į teiginį „valdyti“ Pradžios 1, 26.

Pradžios 2, 18 išreiškiamas faktas, kad žmogaus gyvenimas visada turi būti nugyventas bendrystėje: „Negera žmogui būti vienam.“ „Bendrininkas“, kuris turi būti sukurtas žmogui, turėtų atitikti šį pasakymą. Išvertus pažodžiui, 18b eilutė skamba „pagalba jam“. „Bendrininkas“ kvalifikuojasi į „pagalbą“, taip sakant: žmogus turi turėti bendrininką, kuris ne tik būtų „su“ juo ir „prie“ jo, bet ir susitiktų su juo vienodame akių lygyje ir kurio akivaizdoje Adomas atpažintų save.

Pradžios 2, 22-23 kalbama apie tai, kas atitinka žmogų, kas yra jo bendrininkas. Bendrininkas sukuriamas ne iš žemės, o iš jau sukurto žmogaus kūno. „Šonkaulis“, iš kurio Dievas sukuria moterį, yra simbolis, kad vyro ir jo bendrininko kūnas yra tos pačios prigimties. Pabrėžiama fizinė žmogaus ir jo bendrininko vienybė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta.“

Adomas, žmogus, sukurtas be jokios lytinės specifikacijos, kuriame glūdi lytiškumo potencialas, dabar gali apibūdinti save kaip vyrą, o kitą – kaip „moterį“ atpažinti. Tarp jų yra fizinė vienybė, jie pagaminti iš tos pačios „medžiagos“. Vyrą ir moterį lygiai taip pat suformavo Dievas, abiem atvejais jie yra suformuoti iš esamų „medžiagų“ ir turi atsiduoti tiesioginiam Dievo veikimui.

Hierarchija tarp vyro ir moters atsiranda tik po pasakojimo apie nupuolimą (Pr 3, 1-24) Pradžios 3, 16. Vyro „viešpatystė“, apie kurią kalbama po nupuolimo, gali būti vertinama kaip nuodėmės pasekmė, pirmą kartą išreiškiama Adomui įvardijant moterį: „Žmogus pavadino savo žmoną Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina“ (Pradžios 3, 20). Šis įvardijimas yra lygiagretus Pradžios 2, 20: „Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims.“ Šiame kontekste moteris dabar yra pavaldi vyrui. 

Išvada: dviejuose Senojo Testamento pasakojimuose apie Kūrimą išreiškiamas artimas Dievo ir žmogaus ryšys. Adomas, t. y. žmogus kaip vyras ir moteris, gauna įsakymą valdyti (Pradžios 1, 26 ir toliau) bei „dirbti“ ir „rūpintis“. Tarp jų yra fizinė vienybė, jie pagaminti iš tų pačių „medžiagų“. Mintis apie vyro ir moters hierarchizaciją atsiranda tik po pasakojimo apie nuopuolį (Pradžios 3, 1-24) Pradžios 3, 16.

Biblijoje užrašyti tekstai rodo, kad vyras ir moteris yra sukurti vienodai pagal Dievo paveikslą. Kokias teologines išvadas iš to daro bažnyčia? O kaip buvo ankstyvojoje krikščionybėje – antroji mokomojo teksto dalis „Moterų ordinavimo“ tema.

Remiantis Biblijos liudijimu (žr. community 1/2023), vyras ir moteris, moteris ir vyras yra sukurti pagal Dievo paveikslą. Kai Katekizme sakoma, kad vyrai ir moterys yra „skirtingi“, tai reiškia skirtingą jų biologinę sandarą, skirtingas lytis, o ne nelygybę, liečiančią asmenį. „Būti žmogumi tam tikros lyties pavidale reiškia būti subjektu ir individu, turinčiu intelektualinių gebėjimų ir gabumų, turinčiu laisvę ir kalbą, gebančiu veikti, turinčiu savo istoriją, gebančiu gyventi santykiuose ir mokančiu mylėti.“ Vyras ir moteris yra vienodai orūs, nors ir biologiškai skirtingi partneriai. Dievas apreiškia žmogų kaip „Dievo paveikslą“ Kalbėjimas apie žmogų kaip apie „Dievo paveikslą“ jokiu būdu neturėtų išlyginti begalinio kokybinio skirtumo tarp Dievo ir žmogaus. Katekizme aiškiai kalbama apie tai, kad neįmanoma atskleisti Dievo prigimties iš žmogaus perspektyvos: „Tai, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą, nereiškia, kad Dievo prigimtį galima atskleisti iš žmogaus asmens – tai įmanoma tik iš Jėzaus Kristaus“ (NAB Katekizmas 3.3.2). Jei kalbama apie žmogų kaip apie Dievo paveikslą, tai įmanoma atskleisti tik remiantis Dievu. Žmogų kaip Dievo paveikslą galima atpažinti ir suprasti tik remiantis Dievu, kuris apsireiškia ir kalba. Dievo apsireiškimas yra būtina sąlyga norint tinkamai suprasti žmogų, jo kūrybą, prigimtį ir užduotį pasaulyje. Vyro ir moters užduotis ta pati Katekizme aiškiai nurodoma, kad vyras ir moteris gavo tą pačią užduotį „‚valdyti‘ žemę, būtent ją formuoti ir saugoti“ (NAB Katekizmas 3.3.2). Vyro ir moters „valdymas“ niekuo iš esmės nesiskiria, todėl kiekvienas iš jų neturi savo „valdymo sričių“, kurios yra tik jų, kaip siūlo tradicinis lyčių vaidmenų supratimas. Nėra taip, kad Dievas nusprendė, jog vyro veikimo ir formavimo sfera yra platus pasaulis, o moters – mažas namų, profesijos ir šeimos pasaulis. Abiem lytims, kaip Dievo paveikslui, gali būti patikėta visa žemiškoji kūrinija, net jei tai nerealizuojama dėl kultūrinių ar religinių tradicijų. Ją išsaugoti ir formuoti jie gali tik kartu. Todėl kiekvienas individas atskirai negali vykdyti Dievo užduoties, tai gali būti sėkminga tik esant bendrystei ir solidarumui. Išsaugojimas ir formavimas pirmiausia konkrečiai pasireiškia lyčių sambūvyje arba vaikų auklėjime. Vedybinį ir šeimos gyvenimą vienodai formuoja bei palaiko vyrai ir moterys. Be to, dėl žemiškosios kūrinijos išsaugojimo ir formavimo užduoties vyrai ir moterys turi prisiimti atsakomybę vienodomis sąlygomis. Atsisakymas suvokti socialinę tikrovę, atsisakymas ją analizuoti ir joje dalyvauti taip pat prieštarauja visiems žmonėms duotam įsakymui mylėti artimą. Galiausiai tiek vyrai, tiek moterys raginami suvokti savo atsakomybę už kūrinijos, kurios dalis yra gyvūnai bei augalai, priežiūrą ir atitinkamai elgtis.

IŠVADA: Naujoji apaštalų bažnyčia moko, kad moterys ir vyrai yra sukurti pagal „Dievo paveikslą“ ir yra tos pačios prigimties bei orumo. Abu yra pašaukti „valdyti“ kartu: jie turi saugoti ir formuoti kūriniją. Todėl panašumas į Dievą yra kūrinijos tvarkos elementas, nes per tai vyksta neišvengiamas žmogaus orientavimasis į Dievą. Žemiškosios kūrinijos išsaugojimo ir formavimo užduotis taip pat apima moterų ir vyrų vienodą atsakomybę.

Moteris Naujajame Testamente

Žmogaus panašumas į Dievą yra vyro ir moters tapatybės pagrindas. Ši išvada yra pagrindas tam, kad abiem vienodai gali būti patikėtos pareigos ir tarnystė bažnyčioje bei atitinkamai vietinėje bendruomenėje. Žvelgiant į Naujojo Testamento liudijimus, aiškumo neatsiranda. Moterų vaidmuo bendruomenėje pirmajame amžiuje, t. y. Naujojo Testamento laikais, yra skirtingas.

Moterys Evangelijose

Sinoptinėse Evangelijose (Morkaus, Mato, Luko), taip pat Evangelijoje pagal Joną rašoma, kad Jėzus kalbėjo su moterimis, jas mokė (Lk 10, 38-42), gydė ir rūpinosi jų poreikiais. Pasak Lk 8, 1-3, artimoje Jėzaus aplinkoje yra ne tik vyrai, bet ir „kai kurios“ moterys. Jėzus keletą jų išgydė, „daugelis kitų“, t. y. tų, kurios jo pamokslavimu buvo įsitikinę Dievo karalystės artumu, prisijungė prie mokinių bendruomenės ir rėmė juos „asmeniniais daiktais“. Jono 4, 5-42 netgi rašoma, kad samarietė, su kuria Jėzus kalbėjosi, išpažino tikinti Jėzų kaip Mesiją ne tik Jėzui, bet ir jos mieste gyvenusiems samariečiams. Aiškiai pabrėžiama, kad daugelis samariečių tikėjo Jėzumi dėl šios moters pamokslavimo (Jono 4, 39). Nemažai moterų, priklausančių mokinių bendruomenei, buvo kartu Jėzaus nukryžiavimo metu (Mt 27, 55.56; Mk 15, 40.41; Lk 23, 49). Evangelijoje pagal Joną moterys stebi nukryžiavimą ir mirtį ne iš toli, o stovi arti Nukryžiuotojo (Jn 19, 25-27). Moterys taip pat yra Jėzaus prisikėlimo liudininkės ir pasakoja apie tai mokiniams. Pasakojimuose apie prisikėlimą moterims pavedama esminė užduotis – skelbti krikščioniškąją Kerigmą (tikėjimo pagrindų skelbimas) apie Jėzaus prisikėlimą. Žinia apie Jėzaus prisikėlimą yra būtina sąlyga, kad bažnyčia galėtų skelbti Evangeliją.

Pauliaus laiškų liudijimas

Į akis krenta tai, kad laiško romiečiams (Rom 16) pabaigoje vyrai ir moterys minimi ir sveikinami vienodai. Pirmiausia paminėta „sesuo Febė“, kuri „yra Kenchrėjos bažnyčios diakonė“ (Rom 16, 1). Febė tarnauja bendruomenėje ir taip pat yra svarbus asmuo, padėjęs apaštalui bei bendruomenei. Rom 16, 3 Paulius prašo romiečių bendruomenės pasveikinti du jo bendradarbius, Priską ir Akvilą, tikriausiai sutuoktinių porą. Paulius juos abu giria už tai, kad jie „guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę“ (Rom 16, 4). Jų namuose rinkdavosi bendruomenė (Rom 16, 5). Abu minimi ir 1 Kor 16, 19, šį kartą sveikinimus nuo jų ir jų namų bendruomenės perduoda Paulius. Rom 16, 7 taip pat sveikinami vyras ir moteris – tikriausiai vėl sutuoktinių pora: „Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano tautiečius, kalėjusius su manimi; jie didžiai gerbiami apaštalų draugėje ir pirmiau už mane prisidėjo prie Kristaus.“ Ši vieta pastaruoju metu sulaukia daug dėmesio, pirmiausia dėl to, kad kai kurie egzegetai (aiškintojai) mano, jog Junija yra moteris, vadinama apaštalu. Minėti pavyzdžiai aiškiai parodo, kad moterys vaidino svarbų vaidmenį krikščionių bendruomenėse, su kuriomis Paulius bendravo: jos vykdė bendruomenės vadovo funkcijas ir aktyviai dalyvavo skelbiant Evangeliją pagonims.

Pranašiška kalba
Pirmajame laiške korintiečiams yra teiginių apie teisingą vyrų ir moterų elgesį pamaldose, pagal kuriuos vyrai ir moterys pamaldose aktyviai veikia: meldžiasi ir kalba pranašiškai. Pranašiškas kalbėjimas vaidina esminį vaidmenį Pauliaus argumente prieš grynai ekstazišką, nesuprantamą ir vertimo reikalaujantį kalbėjimą: „Kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius. (...) kas pranašauja – ugdo Bažnyčią“ (1 Kor 14, 3.4b). „Pranašiška kalba“ turi panašią užduotį kaip ir pamokslas – suprantamai perteikti Evangeliją. Savo komentare apie 1 Korintiečiams Volfgangas Schrage pastebi: „Kadangi pagal 12.1 ir toliau einančius sakinius bendruomenėje pirmiausia kalbama apie dvasines dovanas, kurios kiekvienam krikščioniui be atodairos suteikiamos (...), [kalbama] ne apie tarnystes, kurias reikia skirti ar atmesti, ar apie jų pasiskirstymą pagal lytį, ar [kiek] yra nutolusios specifinės vyro ir moters funkcijos. Niekur anksčiau nėra net užuominos, kad tam tikri gabumai ir kriterijai priklauso tik vyrams.“

Moterų veiklos atmetimas

Pirmojo amžiaus pabaigoje parašytų pastoralinių laiškų tikslas – išsaugoti ir aktualizuoti Pauliaus palikimą. Šis aktualizavimas dažnai lemia reikšmingą moterų nuvertinimą. Jos iš esmės neįtraukiamos į bendruomenės veiklą. Tuomet bendruomenės organizavimas orientavosi į romiečių šeimą, kurios galva yra šeimos tėvas, o moterys nustumiamos į antrą eilę. Tuo pat metu jie norėjo kovoti su klaidinančiais mokymais, nes buvo manoma, kad moterys, kurios retais atvejais vadovaudavo ir namų bendruomenėms, buvo ypač pasiduodančios klaidingiems mokymams. 

Tylėjimo įsakymas moterims

Yra gana keista, kad ankstesnis liudijimas apie kritiką dėl moterų veiklos bendruomenėje randamas 1 Kor 14, 33b-36. Ši ištrauka, kurioje reikalaujama, kad moterys bažnyčioje tylėtų, t. y. neturėtų padėti formuoti bendruomenės gyvenimo, akivaizdžiai prieštarauja 1 Kor 11, 5 teiginiams. Dauguma Naujojo Testamento tyrinėtojų sutinka, kad ši ištrauka yra vėlesnis įterpimas. Tai panašu į poziciją, pateiktą 1 Tim 2, 11-15, vėlyvosios Pauliaus mokyklos dokumente. Įsakymas tylėti moterims 1 Tim 2, 11-15 panašus į 1 Kor 14, 34,35 ir iš dalies perima motyvus iš 1 Kor 11, 7-12. Apskritai 1 Tim 2, 11–15 tekstui būdinga tai, kad moterų atžvilgiu naudojamas gana griežtas tonas: „Moteris tesimoko tyliai, su tikru nuolankumu. Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, – ji tesilaiko tyliai. Juk pirmas buvo sukurtas Adomas, o paskui – Ieva. Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė. Bet ji bus išganyta, gimdydama vaikus, – jos bus išganytos, jeigu išlaikys tikėjimą, meilę ir šventumą bei santūrumą.“ Moteris dėl nuorodos apie Ievą, kuri laikoma pirmąja nusidėjėle, pašalinama iš daugelio bendruomenės veiklų. Jai neleidžiama kelti klausimų apie tikėjimą bendruomenės susirinkimuose. Moterys turi būti mokomos tikėjimo už bendruomenės ribų. Be to, bevaikė moteris yra diskriminuojama. Moteris taip pat turi užtikrinti, kad bet kuris vaikas nenusigręžtų nuo krikščioniškojo tikėjimo. Jei taip atsitiktų, kiltų abejonių dėl jos išganymo. Moterims draudžiama viešai skelbti Evangeliją. Vyras yra mokytojas, moteris yra mokinė ir priėmėja. Tačiau atidesnis 1 Tim 2, 11-15 ir 1 Kor 11, 2-16 skyrių (moterys ir vyrai pamaldose) palyginimas atkreipia dėmesį į du esminius skirtumus: pirma, 1 Kor 11 apaštalas Paulius neargumentuoja pasakojimu apie Ievos sugundymą, antra vertus, jis neverčia moters tylėti bendruomenėje (kaip buvo perspėjama vėlesnėje Pauliaus mokykloje pagal 1 Tim 2, 12). 

Ar Ieva atneša nuodėmę į pasaulį? Remdamasis apaštalo Pauliaus autoritetu, 1 Tim autorius pozicionuoja: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, – ji tesilaiko tyliai. Juk pirmas buvo sukurtas Adomas, o paskui – Ieva.“ Nuoroda į antrąjį pasakojimą apie Kūrimą (Pradžios 2, 4b-25), į Adomą ir Ievą, sutvirtina moters pavaldumą vyrui kaip nekintamos kūrimo tvarkos išraišką. Nors Paulius tik užsimena apie antrąjį pasakojimą apie Kūrimą 1 Kor 11, 8.9, čia jau aiškiai kalbama įvardijant vardus „Adomas“ ir „Ieva“. Visų pirma pavaldumo santykį pagrindžia tuo, kad pirmiausia buvo sukurtas vyras, o paskui moteris. Toliau pateiktas argumentas rodo, kad laiško autorius yra gana nutolęs nuo Pauliaus mąstymo, kaip paaiškėja Adomo-Kristaus-tipologijoje apie laišką romiečiams: „Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė“ (1 Tim 2, 14). Autorius imasi vėlyvosios žydų tradicijos aiškinti nuopuolį, kai visa kaltė dėl dieviškojo įsakymo pažeidimo buvo suversta moteriai. Pauliaus pozicija labai skiriasi: „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Pauliui Adomas yra žmogus, įsipainiojęs į nuodėmę ir mirtį apskritai, lytis nesvarbi. 

IŠVADA: Naujojo Testamento liudijimas nėra vienareikšmis. Yra teiginių, rodančių intensyvų moterų dalyvavimą misijinėje veikloje, bendruomenės gyvenime ir pamaldų įvykiuose. Kita vertus, egzistuoja pirmojo amžiaus pabaigos liudijimų, kuriuose moterims draudžiama aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime. Dalyvauti misijinėje veikloje ir pamaldose tampa neįmanoma. Todėl iš šių skirtingų Naujojo Testamento pranešimų negalima išvesti vienareikšmių dabarties normų. Atitinkamai krašto apaštalų susirinkimas 2021 metų rudenį nusprendė: „Atskiri neigiami teiginiai Naujojo Testamento laiškuose apie aktyvų moterų dalyvavimą pamaldose ir bendruomenėje negali būti pakankamas pateisinimas, eliminuoti moteris iš tarnystės. Vadinasi, apaštalatas, turintis mokymo įgaliojimą ir kuriam pavesta nustatyti bendruomenės tvarką, turi priimti sprendimą. 

Senojo Testamento pasakojimai apie Kūrimą liudija vyro ir moters lygybę bei vienodą orumą. Vis dėlto kai kurie apaštalų laiškai įžvelgia skirtumus. Tai ne vienintelė priežastis, kodėl kyla klausimas: ką Jėzus Kristus apie tai sako? Apie tai bus kalbama kitoje šio mokomojo straipsnio dalyje. 

Senojo Testamento pasakojimai apie kūrimą liudija vyro ir moters lygybę bei vienodą orumą. Vis dėlto kai kurie apaštalų laiškai pažymi skirtumus. Ką apie tai sako Jėzus Kristus? Ir kaip su tuo tvarkosi Naujoji apaštalų bažnyčia? – trečioji mokomojo laiško dalis tema „Moterys ordinuotoje tarnystėje.“

Naujosios apaštalų bažnyčios katekizmas moko, kad Jėzus Kristus „savo bažnyčiai suteikė tik vieną tarnystę, būtent apaštalų tarnystę“ (NAB Katekizmas 7.4). Toliau priduriama: „Jėzus Kristus išsirinko dvylika vyrų iš savo mokinių ir paskyrė juos apaštalais (Mk 3, 13–19; Lk 6, 13–16)“ (NAB Katekizmas 7.4.2). Apaštalatas turi lemiamą reikšmę tarnystės formai ir prasmei bažnyčioje. Todėl taip pat reikia kelti klausimą, kokios normatyvinės pasekmės tarnystei ir bažnyčiai kyla iš to, jog Jėzus į apaštalus pakvietė tik vyrus.

Dvyliklos apaštalų išrinkimas

Nors Jėzus nepritarė daugelio savo amžininkų abejonėms dėl moterų, ir moterys jį sekė bei palaikė mokinius, vis tik apaštalais jis pasirinko tik vyrus. Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką – t. y. sinoptinėse Evangelijose – pasakojama apie dvylikos mokinių paskyrimą apaštalais (Mt 10, 1–4; Mk 3, 13–19; Lk 6, 13–16).

Į klausimą, kodėl Jėzus per savo žemiškąjį gyvenimą apaštalais pasirinko tik vyrus, visų pirma galima atsakyti tipologine skaičiaus dvylika reikšme. Izraelio pirmykščiai „tėvai“ buvo vyrai, todėl šiuo atžvilgiu reikėjo vesti paralelę tarp jų ir naujosios bei universalios Dievo tautos – t. y. dvylikos apaštalų – „tėvų“.

Tačiau yra ir praktinių vyrų pasirinkimo priežasčių, susijusių su to meto socialine situacija. Dėl nurodymo skelbti Evangeliją natūraliai atsirado poreikis patikėti tarnystę vyrams, juolab kad Jėzus aiškiai įsakė apaštalams, juos siųsdamas: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus“ (Mt 10, 5). Taigi, jie turėjo apriboti savo veiklą tik žydų tautoje ir, žinoma, kaip jis pats ir kaip buvo įprasta iki pirmojo amžiaus vidurio, skelbti žinią apie Dievo karalystės artumą sinagogose (Mk 1, 39; 6 ,1f; Apd 13, 14; 17, 17). Tačiau pamaldose sinagogoje galėjo dalyvauti tik vyrai, tik jie turėjo teisę skaityti Šventąjį Raštą ir jį aiškinti. Moterys negalėjo viso to daryti žydų bendruomenių kontekste.

Klausimas apie ženklus

Jei susilaikytume nuo Jėzaus išrinktų į apaštalus vyrų klasifikavimo pagal šiuolaikinę ir kultūros istoriją, ar net išganymo istoriją, galima būtų lygiai taip pat pagrįstai reikalauti, kad apaštalatą turėtų sudaryti ne tik vyrai, bet ir vien žydai; tada turėtų būti tik dvylika vyrų ir ne daugiau.

Apaštalai nuo XIX amžiaus taip pat būtų abejotini, nes Jėzus reikalavo iš tuomet išrinktų apaštalų, „kad jie būtų kartu su juo“ (Mk 3, 14), tai yra, kad lydėtų jį kelionėse po Palestiną. 

Jei šis reikalavimas būtų ir tikrojo apaštalato ženklas, tai Paulius nebegalėtų būti tikruoju apaštalu. Pats Jėzus nenurodė savo pasirinkimo priežasties. Taigi, iš to negalima daryti jokių normatyvinių išvadų bažnyčiai.

Išvada: 2021 metų gegužės mėnesį tarptautinis krašto apaštalų susirinkimas nusprendė: „Pagal Naujojo Testamento liudijimą, Jėzus apaštalais pakvietė tik vyrus. Jiems jis patikėjo vadovauti bažnyčiai. Nežinome jo-kių Jėzaus teiginių, ar jo bažnyčioje tarnystės gali būti skiriamos ir moterims. Iš Jėzaus žodžių ir poelgių neaišku, ar galimas moterų ordinavimas, ar ne. Sprendimas priklauso apaštalatui, atsakingam už bažnyčios tvarką ir vedamam Šventosios Dvasios.

Apaštališkųjų diakonių istorija

Katalikiškose – apaštališkose bendruomenėse ir Naujosios apaštalų bažnyčios bendruomenėse buvo moterų, tarnavusių diakonėmis. Katalikiškoje – apaštališkoje bendruomenėje diakones tarnystei laimino angelas – bendruomenės vadovas. Jos nebuvo ordinuojamos apaštalo. Manoma, kad Naujosios apaštalų bažnyčios bendruomenėse diakonės taip pat nebuvo ordinuojamos, bet joms suteikdavo ypatingą palaiminimą. Kas tai atlikdavo, neaišku. Iki šeštojo dešimtmečio šios diakonės veikė bendruomenėse, visų pirma atlikdamos sielovadines ir labdaros užduotis. 1952 metų „Klausimų ir atsakymų“ numeryje diakonės nebeminimos.

Be doktrininio pagrindimo

Vėlesniu laikotarpiu moterų ordinavimo į tarnystę klausimas buvo vertinamas labai atsargiai. „Vyriausiojo apaštalo pranešime“ apie „tarnystės suvokimą“, kuris pasirodė 1999 metais, t. y. vyriausiojo apaštalo Fehr tarnystės metu, paskutiniame sakinyje yra glausta pastaba: „Naujojoje apaštalų bažnyčioje moterys neturi eiti kokių nors dvasinių pareigų. Šiuo atžvilgiu bažnyčia seka Jėzaus pavyzdžiu ir žino, kad tai dera su Šventojo Rašto teiginiais.“ Vėlesniais metais vyriausieji apaštalai Fehr ir Leber tik nurodė, kad moterų ordinavimas tebėra atviras klausimas. Nebuvo oficialaus ir teologiškai pagrįsto apaštalato pareiškimo apie moterų ir tarnystės problemą.

Vaidmuo dabartyje ir ateityje

Šiandien moterys įvairiais būdais aktyviai dalyvauja bendruomenėje. Jos vadovauja sekmadieninei arba priešsekmadieninei mokyklai, veda tikybos ar konfirmacijos pamokas, aktyviai dalyvauja darbe su jaunimu. Iš dalies tai yra veikla, kurios metu skelbiama ir aiškinama Evangelija. Jos gieda choruose kartu su ordinuotais ar neordinuotais vyrais, išreikšdamos šlovinimą, garbinimą ir prašymus per poeziją bei Biblijos tekstus. Šiuo požiūriu vyksta raida, kuri neabejotinai kelia klausimą dėl moterų ordinavimo. Tarnystės įgaliojimų suteikimo moterims klausimas taip pat iškyla atsižvelgiant į mokymą, kad vyrai ir moterys yra vienodai pašaukti būti pirmuonimis arba vienodai pašaukti karališkajai kunigystei, ir kad jie visi įgaus naują kūną, panašų į prisikėlusiojo Viešpaties kūną. „Karališkoji kunigystė“ viešpataus taikos karalystėje kartu su Kristumi ir skelbs Evangeliją. Šis eschatologinis pašaukimas, taikomas ateičiai, rodo, kad vyras ir moteris jau gali tarnauti savo artimojo išganymui per tarnystės įgaliojimą.

Išvada: iki XX amžiaus pirmosios pusės moterims buvo patikėtos diakonės pareigos. Vėliau tai buvo panaikinta be pagrindo. Šiandien moterys dirba mokytojomis ir jaunimo vadovėmis bendruomenėje. Klausimas dėl tarnystės įgaliojimų perdavimo moterims kyla atsižvelgiant į tikėjimą, kad vyrai ir moterys yra vienodai pašaukti būti pirmuonimis ir tuo pačiu vienodai pašaukti karališkajai kunigystei.

Teologinis vertinimas

Žvelgiant į Naujojo Testamento liudijimus iš tarnystės įgaliojimo ir tarnystės pavedimo perspektyvos, galima teigti, kad jie nenagrinėja tarnystės įgaliojimo ir mažai argumentuoja, kodėl moterys negali gauti šio įgaliojimo.

Keletas neigiamų teiginių, daugiausia aptinkamų pastoraciniuose laiškuose, yra susiję su skirtinga veikla bendruomenėje ir todėl patenka į kontekstą, kuris Naujosios apaštalų bažnyčios suvokimu dvasinę tarnystę vadina tarnystės pavedimu. Pastoraciniuose laiškuose draudžiama moterims aktyviai veikti bažnyčioje, nepagrindžiant, kodėl joms negalima patikėti tarnystės. Taigi, tarnystės įgaliojimo problema nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai sprendžiama Naujojo Testamento kontekste.

Tai neabejotinai susiję ir su tuo, kad Naujajame Testamente paprastai nėra jokių detalių teiginių apie mokymą. Geriausiu atveju yra užuominų apie Trejybės, sakramentų, bažnyčios ir tarnystės suvokimą. Mokymo pozicijos šiomis temomis iš tikrųjų pradedamos vystyti tik antrajame amžiuje, t. y. laikotarpyje po Naujojo Testamento.

Kristuje jokio skirtumo

Moterų ordinavimo į dvasinę tarnystę teologinis pagrindimas gali būti tik antropologinis (besiremiantis žmogaus prigimtimi) ir soteriologinis (besiremiantis žmogaus išganymo poreikiu). Žmogaus sutvėrimas pagal Dievo paveikslą yra – tai turėjo paaiškėti – hermeneutinis raktas į klausimą dėl moters ordinavimo pateisinimo. Sukūrimas pagal Dievo paveikslą iškelia pagrindinį žmogaus ir Dievo ryšį, bei Dievo ir žmogaus santykį. Vyras ir moteris abu yra Dievo atvaizdai, todėl jie tiesiogiai susiję su pačiu Dievu.

Antropologiškai tai reiškia: vyras ir moteris, moteris ir vyras yra vienodai orūs ir yra gavę tą patį Dievo pavedimą. „Dievas suteikia savo kilniausiam kūriniui gyvybingumo ir taip pat suteikia jam dalį esminių dieviškų savybių, tokių kaip meilė, asmenybė, laisvė, protas, nemirtingumas“ (NAB Katekizmas 3.3.2). Nors vyras ir moteris iš pradžių yra tobuli Dievo tvariniai, nuopuolis juos taip sugadina, kad juos kamuoja prigimtinė nuodėmė ir polinkis nusidėti. Vyras ir moteris yra nusidėjėliai ir jiems vienodai reikia maloningo Dievo prielankumo bei išganymo. Todėl moteris ir vyras yra vienodai priklausomi nuo išganymo. Dievo atsidavimas puolusiam žmogui galioja abiem: Jėzus Kristus mirė ir už vyrus, ir už moteris, o jo įgytas išganymas galioja jiems abiem. Jei žmonės gali priimti išganymą nepaisant jų lyties, jie taip pat gali dalyvauti tarpininkaujant išganymui – tiek, kiek tai vyksta žodžiu ir sakramentu – nepaisant jų lyties.

Anot Pauliaus, Kristuje neturi būti skirtumo tarp žydo ir pagonio, tarp vergo ir laisvojo ar tarp vyro ir moters (Gal 3, 28). Pagrindinis visų tikinčiųjų formavimas per Kristų, apie kurį čia kalba apaštalas, turi būti aiškiai išreikštas kaip bažnyčios arba išganymo tarpininko principas bei pagrindas. Taip pat reikia turėti omenyje, kad prisikėlęs Jėzus nėra nei vyras, nei moteris, nes, pasak Jėzaus, prisikėlusiesiems nebėra lytiškumo savybių (Mk 12, 25).

Išvada: Naujojo Testamento liudijimai, pasisakantys prieš moterų dalyvavimą pamaldose ir bendruomenės gyvenime, nepateikia tam jokio pagrįsto teologinio pagrindo. Dauguma šių tekstų yra neabejotinai pragmatiško pobūdžio ir yra apriboti laike. Tampa aišku, kad teologinis pagrindimas moterų ordinavimui į dvasinę tarnystę gali būti tik antropologinis (besiremiantis žmogaus prigimtimi) ir soteriologinis (besiremiantis žmogaus išganymo poreikiu).

Lygybė ir vienodas orumas prieš Dievą, Kūrėją, prieštaravimų Jėzaus Kristaus teiginiuose ar prieštaravimų apaštalų laiškuose nebuvimas: tai Biblijos tyrinėjimo rezultatas. Kokias doktrinines išvadas iš to daro Naujoji apaštalų bažnyčia? Apie tai bus kalbama kitoje ir paskutinėje mokomojo laiško „Moterų ordinavimas“ dalyje.

Lygybė ir vienodas orumas prieš Dievą, Kūrėją, jokių Jėzaus Kristaus teiginių ar prieštaravimų apaštalų laiškuose: toks Biblijos tyrinėjimo rezultatas. Kokias doktrinines pasekmes iš to mato Naujoji apaštalų bažnyčia? - Ketvirtoji ir paskutinioji mokomojo laiško „Moterų ordinavimas“ temos dalis.

Straipsnyje „Naujosios apaštalų bažnyčios dvasinės tarnystės suvokimas. Komentaras apie NAB Katekizmą 7“ buvo paaiškinta: „Tarnystė, kuri tenka kiekvienam krikščioniui ir atliekama be ordinavimo, turi akivaizdų kunigišką aspektą. 1 Petro 2, 9 į bažnyčios narius netgi kreipiamasi kaip į „karališkąją kunigystę“. Tikintieji, kurie yra palaidoti ir prisikėlę per vandens Krikštą su Jėzumi Kristumi, seks juo ir išpažins jį savo Viešpačiu, dalyvaus bendroje tikinčiųjų kunigystėje. Ši kunigystė įgyvendinama sekant Kristumi žodžiais ir darbais. Ši kunigystė, kuri neturi sakramentinio įgaliojimo, skiriasi nuo kunigystės, kuri paremta dievišku išrinkimu į tarnystę ir kuri įgaunama ordinavimu. Tiek šie paaiškinimai, tiek ankstesnėje dalyje pateiktas teologinis moterų ordinavimo į dvasinę tarnystę pagrindimas antropologiniais ir soteriologiniais aspektais leidžia daryti išvadą: moterys ir vyrai ne tik pašaukti į bendrą tikinčiųjų kunigystę, bet ir gali būti pašaukti dvasinei tarnystei. Taigi, moterys taip pat gali gauti palaiminimą, pašventinimą ir įgaliojimą tarpininkaujant apaštalui.

Dieviškasis išrinkimas

Penktasis tikėjimo straipsnis, kuriame be kita ko aptariamas ordinavimas, rašoma: „Aš tikiu, kad Dievo išrinktieji tarnystei yra paskirti tik apaštalų, ir kad iš apaštalų tarnystės išeina įgaliojimas, palaiminimas ir pašventinimas“ (NAB Katekizmas 2.4.5). Šio tikėjimo straipsnio aptarimas yra itin svarbus šios temos svarstymams: „Dievas išrenka žmogų į tarnystę. Todėl tarnystė nėra žmogaus ir galiausiai ne bendruomenės darbas, o Dievo dovana jo bažnyčiai. Žmogus, kaip išreiškia tikėjimo straipsnis, neša tarnystę pagal dieviškąją valią, o ne žmogaus sprendimu“ (ta pati citatos nuoroda). Taigi, apskritai kalbama apie žmogų, kurį Dievas pasirinko tarnystei, neatsižvelgiant į lytį. Galima sakyti, kad moteris ir vyrus tarnystei gali pasirinkti Dievas. 

Palaiminimas ir pašventinimas

Atpažinti išrinktąją ar išrinktąjį, bei suteikti jiems tarnystę, tenka apaštalatui. Moterys ir vyrai gali vienodai patirti palaiminimą ir pašventinimą tarnystei, kurią jiems lemta vykdyti. Katekizme pažymima: „Palaiminimu“ žadamas dieviškasis lydėjimas ir Šventosios Dvasios pagalba vykdant kunigišką ir diakono tarnystę. „Pašventinimas“ rodo, kad pats Dievas savo šventumu ir neliečiamumu nori veikti per tarnystę“ (NAB Katekizmas 2.4.5). Palaiminimas ir pašventinimas yra būtini tam, kad moteris ar vyras galėtų tinkamai atlikti tarnystę ir jiems paskirtas pareigas.

Tarnystės įgaliojimas

Dvasinė tarnystė, į kurią išrenka Dievas, įgaunama per „įgaliojimą“. Katekizme kalbama apie tris tarnystės lygmenis – apaštalo, kunigo, diakono –, kurių kiekvienas turi skirtingą įgaliojimo mastą. Moterys – kaip ir vyrai – gali būti ordinuojamos į visus šiuos tarnystės lygmenis su visais įgaliojimais. Kiekvienam tarnystės lygmeniui priklausantys įgaliojimai paaiškinti straipsnyje „Naujosios apaštalų bažnyčios dvasinės tarnystės suvokimas“. Apaštalo įgaliojimas, be kita ko, apima teisingą Evangelijos skelbimą ir teisingą visų trijų sakramentų teikimą, nuodėmių atleidimo Jėzaus Kristaus vardu skelbimą, tarnų ordinavimus ir visus palaiminimus.

Kunigai ir diakonai įvairiais būdais dalijasi apaštalų tarnystės įgaliojimais. Jie visi yra siunčiami apaštalato ir yra vienybėje su juo.

Kunigo įgaliojimas, be kita ko, apima teisingą Evangelijos skelbimą ir teisingą Šventojo Krikšto vandeniu bei Šventosios Vakarienės teikimą. Kunigai yra įgalioti skelbti nuodėmių atleidimą apaštalo vardu ir Jėzaus Kristaus vardu. Jie turi teisę laikyti pamaldas ir teikti palaiminimus. Diakono įgaliojimas apima teisingą Žodžio skelbimą, pamaldas su Šventosios Trejybės įžanga ir Šventosios Trejybės palaiminimo teikimu pamaldų pabaigoje.

Moterys ir vyrai gali būti tikri, kad juos Dievas išsirinko tarnystei. Abiem lytims apaštalatas gali suteikti įgaliojimus, kurie tarnauja žmonių išganymui ir bendruomenės labui. Be to, straipsnyje „Naujosios apaštalų bažnyčios dvasinės tarnystės suvokimas“ pabrėžiama: „Atrenkant ordinavimui tarnus, atsižvelgiama į tai, ar jie turi įgūdžių, reikalingų su atitinkama tarnyste susijusioms pareigoms atlikti.“ Prieš ordinavimą, moterys ir vyrai turi „išpažinti dešimties Naujosios apaštalų bažnyčios tikėjimo straipsnių turinį“ ir tinkamai reprezentuoti apaštalų mokymą, išplėtotą Naujosios apaštalų bažnyčios katekizme.

Tarnystės pavedimas

Tarnystė nėra savitikslė ir nėra skirta ką nors apdovanoti ar išaukštinti. Ordinavimas į tarnystę visada atliekamas atsižvelgiant į bendruomenės ir bažnyčios poreikius. Ordinuojant moteris į tarnystę, reikia atsižvelgti ir į socialinį priėmimą. Be to – kaip ir su vyrais – turi būti pakankamai atsižvelgta į asmeninę situaciją. Dvasinė tarnystė yra Kristaus tarnystė, ši tarnystė vykdoma vietinėje bendruomenėje, krašte arba krašto bažnyčioje. Moterys, priėmusios tarnystę, vykdo pareigas bendruomenėje. Be to, jos taip pat gali būti pašauktos ir paskirtos į vadovaujančias pareigas bendruomenėje, krašte ar krašto bažnyčioje. Joms taip pat galioja nurodymai apie tarnų pašaukimą ir skyrimą, kurie pateikti straipsnyje „Naujosios apaštalų bažnyčios dvasinės tarnystės suvokimas“, 6.2.2 („Pavedimas“) ir 6.2.3 („Paskyrimas“).

IŠVADA: Apaštalatas – apaštalai vienybėje su vyriausiuoju apaštalu – nusprendžia, kad moterims gali būti patikėtas tarnystės įgaliojimas, remiantis lyčių lygybe ir vienodu orumu. Moterys taip pat gali būti paskirtos į vadovaujančias pareigas bendruomenėje, krašte ar krašto bažnyčioje arba paskirtos į su tarnyste susijusias pareigas. Tačiau su tuo susijęs tarnystės pavedimas turėtų būti suteikiamas tik tada, kai jis yra priimtinas bendruomenėje ir kai tai leidžia socialinis sutarimas bei teisės aktai.

Įžanginės nuorodos apie moterų ordinavimą

2022 metų birželio mėnesį tarptautinis krašto apaštalų susirinkimas paskelbė įpareigojantį pareiškimą: „Dėl lyčių lygybės ir vienodo orumo prieš Dievą moterims gali būti patikėtas tarnystės įgaliojimas ir tarnystės pavedimas.“ Taip pat buvo nuspręsta, kad moterų ordinavimas bus galimas nuo 2023 metų sausio 1 dienos.

Išrinkimas į dvasinę tarnystę

Vyrui ir moteriai galioja vienodai, kad jie gali vykdyti tarnystę „dieviška valia, o ne žmogaus sprendimu“, nes pats Dievas pasirenka žmones į tarnystę. „Dvasinė tarnystė, viena vertus, yra tarnystė Dievui, kita vertus, tarnystė žmonėms.“ Jei tai turime galvoje, kvotų sistema, kaip dvasinės tarnystės atrankos kriterijus, yra iš piršto laužta. Nors pagrindinė moterų ir vyrų ordinavimo sąlyga yra dieviškasis pašaukimas, tačiau planinio ordinavimo atveju visada pakankamai atsižvelgiama į bendruomenės, krašto ar krašto bažnyčios poreikius ir būtinybę. Taip pat įvertinamos kompetencijos, „kurios reikalingos su atitinkama tarnyste susijusioms pareigoms.“ Per ordinavimą „pažadinami ir pašventinami esami gabumai [...] tarnystei atlikti“ (NAB Katekizmas 7.7). Tai reiškia, kad „šio asmens turimi geri sugebėjimai ir savybės, [...] ordinavimo į tarnyste akto metu paskiriami tarnystės vykdymui.“ Moterys ir vyrai paskiria savo gabumus, specifinius gebėjimus ir pozityvius charakterio bruožus tarnystės vykdymui ir panaudoja juos bendruomenės labui.

Įsipareigojimai dvasinėje tarnystėje

Pašauktieji į dvasinę tarnystę pasižada mokyti pagal Šventojo Rašto liudijimą, išreikštą „Dešimtyje tikėjimo straipsnių“ ir „Naujosios apaštalų bažnyčios katekizme“. Jų tarnystės vykdymas vadovaujasi „Gairėmis tarnams“. Vyrams ir moterims galioja tai, kad „tarnystė ir asmuo, tarnystės vykdymas ir asmeniniai gebėjimai yra tarpusavyje susipynę“. Tuo pačiu metu tarnystę nešantys asmenys turėtų žinoti, kad ne jie, o Jėzus Kristus yra tarnystės Viešpats: „Tarnystė netampa asmens nuosavybe, tai taip pat nėra neišdildomas įspaudas žmoguje, o ji yra ir lieka Kristaus dovana, kuria disponuoja Jėzus Kristus, kurią jis suteikia arba taip pat atšaukia. Kad tarnai tikrai galėtų tarnauti Dievui ir žmonėms, svarbu, kad jie ir jos rimtai žiūrėtų į savo tarnystę. Tai jie, be kita ko, išreiškia siekiu įgyti žinių ir įgūdžių, reikalingų tinkamai atlikti savo tarnystę. Tam naudojamasi bažnyčios dvasiniais ir teologiniais ugdymo pasiūlymais.

Raida dvasinėje tarnystėje

Su ordinavimu vyrai ir moterys gauna tarnystės įgaliojimą ir konkretų tarnystės pavedimą dirbti bendruomenėje, krašte ar krašto bažnyčioje. Moterys gali būti ordinuojamos į diakonės, kunigės ir apaštalės tarnystes. Be to, moterims – kaip ir vyrams – gali būti pavestos ir paskirtos vadovaujančios pareigos bendruomenėje, krašte ar visoje bažnyčioje apskritai. Kadangi tarnystės pavedimas vienodai taikomas vyrams ir moterims, jiems taip pat taikomos atitinkamos nuostatos dėl tarnystės vykdymo, išėjimo į poilsį, atostogų, atsistatydinimo iš pareigų ir pašalinimo iš pareigų. Tam tikromis sąlygomis tarnams gali būti suteiktos atostogos nuo tarnystės. „Gairėse tarnams“ nurodoma, kad tarnams gali būti suteikiamos atostogos dėl asmeninių, profesinių ar sveikatos priežasčių. Moters nėštumas gali būti priežastis tokioms atostogoms. Atostogų trukmė neturėtų viršyti trejų metų. Krašto apaštalų susirinkime taip pat buvo aptartas tarnų aprangos kodas ir prieita prie išvados: pamaldose tarnai moterys ir vyrai dėvi juodus/baltus drabužius. Apranga kukli. Atitinkamai atsižvelgiama į regionines sąlygas.

(community 2023 m. 1-4)