Apaštalai yra „Dievo slėpinių tvarkytojai“ (1 Korintiečiams 4, 1). Apaštalatas, Šventosios Dvasios ir išminties pagalba, turi priimti tinkamus sprendimus, ypač tais klausimais, į kuriuos nėra aiškaus Biblijos atsakymo. Tai apima klausimą, ar vyrai ir moterys yra vienodai verti priimti tarnystės įgaliojimą ir tarnystės pavedimą.

Per savo tarnystės laiką vyriausiasis apaštalas Fehr pateikė daug pasiūlymų, kaip paaiškinti ir patobulinti Naujosios apaštalų bažnyčios mokymą. Jis inicijavo knygos rašymą, kurioje atsakingai pateikiamas Naujosios apaštalų bažnyčios mokymas. Šių pastangų rezultatas – katekizmas, išleistas 2012 m., vyriausiojo apaštalo Leber tarnystės laiku.

Naujųjų apaštalų suvokimas apie bažnyčią buvo išplėtotas Naujosios apaštalų bažnyčios katekizme, kuriame lemiamą vaidmenį atlieka regimos ir netobulos bažnyčios, bei neregimos ir tobulos Jėzaus Kristaus bažnyčios skirtumas. Tačiau tikrasis mokymas apie tarnystę katekizme dar negalėjo būti pateiktas. Bet jame buvo įvardinti kai kurie esminiai būsimo mokymo apie tarnystę aspektai ir atverti minties keliai.

Kaip to pavyzdys pateikiami penktojo tikėjimo straipsnio paaiškinimai, kuriuose daromas skirtumas tarp tarnystės ir pareigų bei įvardijami esminiai ordinavimo elementai: „Žmogus – kaip išreiškia tikėjimo straipsnis – vykdo tarnystę pagal dieviškąją valią, o ne žmogaus sprendimu. Tai realizuoja arba įgyvendina apaštalų tarnystė. Tarnystė ir apaštalatas yra tiesiogiai susiję. Vadinasi, visur, kur veikia apaštalų tarnystė, yra ir dvasinė tarnystė (žr. 7). Be to, Kristaus bažnyčioje yra daug pareigų, skirtų Evangelijos skelbimui ir tikinčiųjų labui, kurios gali būti atliekamos ir be ordinavimo [...] Ordinavimas į tarnystę apima tris aspektus: ‚įgaliojimą, palaiminimą ir pašventinimą‘. ‚Įgaliojimo‘ elementas turi lemiamą reikšmę, ypač kunigų tarnystės atveju, nes jie turi įgaliojimą skelbti nuodėmių atleidimą apaštalo vardu ir išskirti Šventąją Vakarienę. Todėl kunigiška tarnystė dalyvauja sakramentų teikime per apaštalus. Visuotinos išganomosios Dievo valios skelbimas taip pat vyksta per apaštalato suteikiamą ‚įgaliojimą‘. Per ‚palaiminimą‘ patvirtinamas dieviškasis lydėjimas ir Šventosios Dvasios pagalba vykdant kunigo ar diakono tarnystę. ‚Pašventinimas‘ nurodo, kad pats Dievas savo šventumu ir neliečiamumu nori veikti per tarnystę.“

2014 m. pradėta rengti Naujosios apaštalų bažnyčios tarnystės koncepcija. Tada 2019 m. pasirodė esė „Naujosios apaštalų bažnyčios dvasinės tarnystės supratimas – KNK 7 komentaras“. Šiose pastabose apie tarnystę esminės sąvokos yra tarnystės įgaliojimas ir tarnystės pavedimas. Jie bus trumpai aptarti toliau.

Išvada: apaštalatas – apaštalai vienybėje su vyriausiuoju apaštalu – turi užduotį, vedant Šventajai Dvasiai, užtikrinti laikmetį atitinkančią tvarką bendruomenėse. Klausimas, ar vyrai ir moterys yra vienodai verti priimti tarnystės įgaliojimą ir tarnystės pavedimą, yra vienas iš tų klausimų, į kuriuos apaštalatas turi atsakyti ir nuspręsti ateičiai. 

Tarnystės įgaliojimas ir tarnystės pavedimas

Jau katekizme pabrėžiama, kad „lemiamą reikšmę turi ‚įgaliojimo‘ momentas“ (Katekizmas 2.4.5). Katekizme kalbama ir apie pavedimą: „Tarnas vykdo tarnystę jam suteiktų įgaliojimų rėmuose. Tam jis gauna pavedimą iš savo apaštalo, kuris priskiria jam darbo sritį“ (Katekizmas 7.8). Minėtoje esė apie tarnystės supratimą – remiantis krašto apaštalų susirinkimo sprendimu – privalomai teigiama:

„Tarnystė apima ir tarnystės įgaliojimą, ir tarnystės pavedimą. Tarnystės įgaliojimas yra teologinio pobūdžio, tarnystės pavedimas – bažnytinio pobūdžio.

■ Tarnystės įgaliojimo apibrėžimas: tarnystės įgaliojimas yra teisė, paremta Jėzumi Kristumi ir apaštalo ordinavimu suteikta Šventosios Dvasios galia, veikti ir kalbėti triasmenio Dievo vardu. Tarnystės įgaliojimas suteikiamas ordinavimo veiksmu. Jis nustoja galioti apaštalui priėmus atsistatydinimą, pašalinus iš tarnystės arba mirties atveju.

■ Tarnystės pavedimo apibrėžimas: tarnystės pavedimu tarnui suteikiama teisė ir pareiga vykdyti savo pareigas pagal jam suteiktus įgaliojimus erdvės ir laiko atžvilgiu nustatytuose rėmuose. Tarnystės pavedimas baigiasi atsakomybės srities pakeitimu, išėjimu į poilsį, apaštalui priėmus atsistatydinimą, pašalinus iš tarnystės arba mirties atveju.

Tarnystės įgaliojimas, be kita ko, yra susijęs su sakramentų teikimu, teise ordinuoti ir skelbti Dievo žodį. Tarnystės pavedimu sureguliuojama, kuriame kontekste – bendruomenėje, krašte, krašto bažnyčioje – tarnystės įgaliojimas turi būti vykdomas. Šiuo požiūriu tarnystės pavedimą dera suprasti kaip bažnytinį – taigi pragmatinį – dydį.

Nei katekizme, nei vėlesniuose paaiškinimuose apie tarnystės supratimą nėra aiškiai paminėta, kad tarnystės įgaliojimas ir tarnystės pavedimas gali būti perduodami tik vyrams. Tik pats terminas „tarnybos brolis“ rodo, kad tie asmenys turėtų būti vyrai. Be to, tarnystės kontekste vartojama ir lyčių atžvilgiu neutrali kalba: „Žmogus vykdo tarnystę remdamasis dieviškąja valia, o ne žmogaus apsisprendimu“ (Katekizmas 2.4.5).

Išvada: raštuose apie mūsų bažnyčios tarnystės supratimą nėra teologinio pagrindimo, kad tik vyrai gali būti ordinuojami. Todėl kyla klausimas, ar dvasinės tarnystės apsiribojimas vyrais, kuris nuo antrojo amžiaus buvo nulemtas bendrosios krikščioniškosios tradicijos, yra pagrįstas Biblijos liudijimo atžvilgiu. Sprendžiant šią problemą negalima tinkamai atsakyti nurodant vyrų ir moterų lygias teises visuomenėje, kurios yra išreikštos daugelio valstybių konstitucijose, bet tik teologiniu biblinių išvadų vertinimu. Šiame kontekste biblinis pasakojimas apie žmogų pagal Dievo paveikslą – kaip randama pasakojimuose apie Kūrimą – yra itin svarbus.

Žmogaus panašumas į Dievą

Du Senojo Testamento pasakojimai apie Kūrimą, randami Pradžios 1, 1-2, 3 ir Pradžios 2, 4-3, yra svarbiausias teologinis pagrindas kalbėti apie žmogų kaip Dievo paveikslą. Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą yra abstraktesnio pobūdžio, o antrasis – itin vaizdingas ir pasakojantis.

Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą

Formuluotė, kad žmogus yra Dievo paveikslas, randamas Pradžios 1, 26-27. Be to, Pradžios 5, 1-2 ir Pradžios 9, 6b kalbama apie tai, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Pirmajame pasakojime apie Kūrimą Dievas parodomas kaip tas, kuris per šešias dienas – tai yra per laiko tarpsnius – sukuria arba sutvarko tikrovę vien per savo Žodį. Paskutinėje kūrimo fazėje – šeštąją dieną – pirmiausia sukuriami gyvūnai, gyvenantys žemėje (Pradžios 1, 24-25). Kai įvairūs gyvūnai yra sukurti, Dievas atsigręžia į žmogaus kūrimą:

„Tuomet Dievas tarė: padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius! Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios 1, 26- 28).

Žmogaus kūrimas skiriasi nuo visų kitų daiktų ir gyvų būtybių. Tai akivaizdu jau iš to, kad „Tebūnie...“ pasakyta ne neutraliai, kaip buvo su kitais kūrimo darbais, o veikiau triasmenio Dievo kreipimosi į save forma: „Padarykime žmogų...“. Iššūkis sukurti žmogų praplečia ir sustiprina tai, kad Dievas stoja į tiesioginį ryšį su žmonėmis, nes jie turi būti „paveikslas“, „tokie, kaip mes“. Tokiu būdu Dievas stoja į neatšaukiamą santykį su žmogumi, o žmogus – į lygiai taip pat neatšaukiamą santykį su Dievu.

Pradžios 1, 27 Dievas įvykdo tai, ką užsibrėžė: jis sukuria žmogų „pagal savo paveikslą“ kaip „vyro ir moters daugiskaitos vienetą“. „Žmogus“ čia vartojamas kaip bendras terminas, o turinys nurodomas naudojant biologinę specifikaciją „vyras ir moteris“. Todėl abi lytys nuo pat pradžių ir iš esmės priklauso žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą. Vyras ir moteris susivieniję atspindi Dievo šlovę, susivieniję toliau tęsia Dievo kūrinį. Virš savęs jie turi tik Dievą. Jie stovi viduryje tarp Dievo ir pasaulio. 

Vyras arba moteris – t. y. „žmogus“ – abu sukurti pagal Dievo paveikslą, abu yra identiškuose, t. y. tiesioginiuose ir besąlyginiuose priklausomybės nuo Dievo santykiuose. Todėl vyras ir moteris turi tą patį įgaliojimą kurti, būtent „valdyti“ ir atstovauti Dievui kūrinyje. Be to, daugiskaitos vienetas rodo, kad žmonės, esantys egocentriškoje ir pasirinktoje izoliacijoje, iš tikrųjų negali įgyvendinti savo žmogiškumo, t. y. būti pagal Dievo paveikslą. Daugiskaitos vienetas tampa konkretus tik „tarpusavyje pereinant prie ‚tu".

Vyras ir moteris, moteris ir vyras priklauso kartu, nes žmonės nuo pat pradžių sukurti bendrystei. Žmogų – kaip vyrą ir moterį – palaimino Dievas, kreipėsi ir jam suteikė užduotį: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“. Žmogui įsakyta daugintis. Tokiu būdu jis turi įvykdyti užduotį, istorijos eigoje atstovauti Dievui kūrinijoje ir paversti žemę „pavaldžią“ sau.yras ir moteris, moteris ir vyras priklauso kartu, nes žmonės nuo pat pradžių sukurti bendrystei. Žmogų – kaip vyrą ir moterį – palaimino Dievas, kreipėsi ir jam suteikė užduotį: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“. Žmogui įsakyta daugintis. Tokiu būdu jis turi įvykdyti užduotį, istorijos eigoje atstovauti Dievui kūrinijoje ir paversti žemę „pavaldžią“ sau.

Antrasis pasakojimas apie Kūrimą

Pirmajame pasakojime apie Kūrimą žvelgiama į pasaulį kaip į visumą ir jo kūrimas suskirstytas į šešias epochas, o antrasis pasakojimas apie Kūrimą yra pasakojimo su veikėjais, kurie reaguoja vienas į kitą, forma. Antrasis pasakojimas apie Kūrimą yra savotiškas „tęsinys“, nors jis yra ankstesnių laikų ir kilęs iš kitos tradicijos linijos. Abu pasakojimai apie Kūrimą nėra izoliuoti vienas nuo kito, bet yra sujungti vienas su kitu, kad sudarytų naują vienetą. „Edeno istorija“ suprantama kaip komentavimas, pagilinimas ir pataisymas pasakojimo apie gyvų būtybių kūrimą apskritai ir konkrečiai apie žmogų.

Pradžios 2, 7 rašoma, kad žmogų Dievas sutvėrė iš žemės. Kaip puodžius, Dievas sukuria figūrą iš dulkių. Pavadinimas Adomas čia reiškia žmogų apskritai, neskiriant jo pagal lytį. Žodis Adomas reiškia „Adamah“ – žemę, dirvą, iš kurios buvo sukurtas žmogus. 

Stebina tai, kad čia trūksta sąvokos – būti sukurtam pagal Dievo paveikslą, kuri yra esminė žmogaus kūrimui Pradžios 1, 27-28. Tačiau yra atitinkamas Dievo veiksmas, būtent jis įkvepia žmones, kad suteiktų jiems gyvybės alsavimą. Figūra, kurią Dievas suformavo iš žemės, gyvybės alsavimą gauna tiesiai iš jo. Dievas kreipiasi į žmogų įpareigojančiu, intymiu būdu, kurio nedaro su jokia kita būtybe. „Gyvybės alsavimas“, kurį įgauna suformuotas molis, ne tik suteikia fizinį gyvybingumą, kuris būdingas gyvūnams, bet ir sukuria prielaidą jo asmenybei. Gyvybės kvėpavimas kartu yra ir Dievo kvėpavimas, todėl yra žmogaus unikalumo kūrinijoje priežastis. Taigi „Edeno pasakojime žmogaus kūrimas taip pat įtraukiamas į kontekstą, kad jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.“

Ypatinga žmogaus padėtis, jo – kaip „Dievo paveikslo“ kūrinijoje – užduotis išreiškiama ir antrajame pasakojime apie Kūrimą. Žmogus tampa „gyva būtybe“, tokiu, kuris gali ir turi formuoti savo aplinką: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pradžios 2, 15). „Dirbti“ ir „rūpintis“ yra konstruktyvi veikla, priskirta žmogui, čia yra aiški paralelė į teiginį „valdyti“ Pradžios 1, 26.

Pradžios 2, 18 išreiškiamas faktas, kad žmogaus gyvenimas visada turi būti nugyventas bendrystėje: „Negera žmogui būti vienam.“ „Bendrininkas“, kuris turi būti sukurtas žmogui, turėtų atitikti šį pasakymą. Išvertus pažodžiui, 18b eilutė skamba „pagalba jam“. „Bendrininkas“ kvalifikuojasi į „pagalbą“, taip sakant: žmogus turi turėti bendrininką, kuris ne tik būtų „su“ juo ir „prie“ jo, bet ir susitiktų su juo vienodame akių lygyje ir kurio akivaizdoje Adomas atpažintų save.

Pradžios 2, 22-23 kalbama apie tai, kas atitinka žmogų, kas yra jo bendrininkas. Bendrininkas sukuriamas ne iš žemės, o iš jau sukurto žmogaus kūno. „Šonkaulis“, iš kurio Dievas sukuria moterį, yra simbolis, kad vyro ir jo bendrininko kūnas yra tos pačios prigimties. Pabrėžiama fizinė žmogaus ir jo bendrininko vienybė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta.“

Adomas, žmogus, sukurtas be jokios lytinės specifikacijos, kuriame glūdi lytiškumo potencialas, dabar gali apibūdinti save kaip vyrą, o kitą – kaip „moterį“ atpažinti. Tarp jų yra fizinė vienybė, jie pagaminti iš tos pačios „medžiagos“. Vyrą ir moterį lygiai taip pat suformavo Dievas, abiem atvejais jie yra suformuoti iš esamų „medžiagų“ ir turi atsiduoti tiesioginiam Dievo veikimui.

Hierarchija tarp vyro ir moters atsiranda tik po pasakojimo apie nupuolimą (Pr 3, 1-24) Pradžios 3, 16. Vyro „viešpatystė“, apie kurią kalbama po nupuolimo, gali būti vertinama kaip nuodėmės pasekmė, pirmą kartą išreiškiama Adomui įvardijant moterį: „Žmogus pavadino savo žmoną Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina“ (Pradžios 3, 20). Šis įvardijimas yra lygiagretus Pradžios 2, 20: „Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims.“ Šiame kontekste moteris dabar yra pavaldi vyrui. 

Išvada: dviejuose Senojo Testamento pasakojimuose apie Kūrimą išreiškiamas artimas Dievo ir žmogaus ryšys. Adomas, t. y. žmogus kaip vyras ir moteris, gauna įsakymą valdyti (Pradžios 1, 26 ir toliau) bei „dirbti“ ir „rūpintis“. Tarp jų yra fizinė vienybė, jie pagaminti iš tų pačių „medžiagų“. Mintis apie vyro ir moters hierarchizaciją atsiranda tik po pasakojimo apie nuopuolį (Pradžios 3, 1-24) Pradžios 3, 16.

(B.d.)